Šunie, Anubi, tavo žvėriškas alsavimas ir gėla persipynė klaidžiuose
požemio koridoriuose, amžinybei statytuos namuos ieškai tos vienintelės
angos pro kurią žiūri saulė vidudienį, kai kyla į dangų dūmai, nuo Nilo pučia
sausas vėjas vos juntamas, bet nerandi, nes tamsa išgriaužė akis ar akys
įsiurbė tamsą, tik pirštų galais skaitai sienose iškaltus ženklus, juos pats
rašei, kantriai stovėjai prie vergo su kaltu kartojantį linijas išvedžiotas
sienose anglimi.
- Iš kur ta madona su kūdikiu ant rankų.
taip ir neatsakei paklaususiam vergui, tik liepei budeliui išrauti
liežuvį nepaklusniajam, juokeisi grįždamas į tamsiuosius požemius,
nes kam reikalingi kvailiui atsakymai, kam reikalinga šviesa nepažinusiam
tamsos, kam reikalingas amžinybės pažadas, kai paguoda -
apgobusi vėsa, padėjus ant akmens luito galvą, klausant rimstančios
širdies dūžių, bet nevaldoma kūno konvulsija priverčia ištiesti ranką -
tik ar yra kas nors, kas ją paims, Anubi, Šunie prieangio tarp čia ir ten,
tarp dabar ir visada, tik begalinis liūdesio laukas, sugedęs kraujas
paveldėtas iš motinos, vis pridengdavusios tavo kūną skraiste,
kad nieks nematytu kas esi -Šunie, Anubi.

&

Acheronai
Dreifuojantis mėnuo - juodo kvadrato fone - vakar 
išėjusiojo įtemptu elektros laidu - lunatiko miestas -
jei ne šunys žiūrintys į jį naktimis nenuilstančiai 
kaukiantys net neįtarčiau kad čia ilgumos ir platumos 
sankirtoj - irštva užmaskuota gotikos bokštais - išorė 
smalsiai akiai apgauti - viduje nuo šviesos - jei žvelgsi 
išplėtęs akis apaksi - jei užsimerksi priartės ir praris - 
neužsprings - iš-spjaudys kaulus dantis - puikios detalės - 
mieli niekučiai - ažūrinei dėlionei - kai ims ryškėti 
kontūrai atpažinsi - Archeronai - įklimpau smėlynuose - 
nuslūgo vandenys - išseko - ir aš rankos neištiesiu - ten 
kur save palikau ir esu - blogis įtikėjęs į dievą - per toli 
kad galėčiau aptarti smulkmenas - kraujuoju kol užtemstu

&

MikroEleMentaiYra
trupantys miesto griaučiai 
rūgštūs lietūs vakarais
zujančios greitosios
gaisrinės siauromis gatvelėmis
iš topolių į liepų iš sodų iki centro
nuolat vėluojantis maršrutinis nr.6 nr.
nr.8 laiku
tik ne į reikiamą vietą
kur skirta budėt prie rojaus obels 
auginančios karčius sudžiuvusius obuoliukus 
tarsi uogas raudonus
raudonus tarsi lūpos nuo žurnalo viršelio
gulinčio ant perpildytos šiukšlių dėžės
tik tam kad pridengtų ten paslėptus daiktus
nuo valkatos prižiūrinčios šitą miestą
ramstančios sienas drobiniu savo kūnu
vis pažymėdama plintančio geto ribas 
mikro degtukų galvutės
pakaitom su jonvabaliais nušviečia
pakelės postus
kur viena vieta tuščia

Papildyti

monumentai tikėjimui renčiami iš neįtikėjusių kaulų
nieko tvaresnio už netvariuosius nariuotakojus sako
nusileidęs nuo kalno su nuodėme per puse pirkom
vyną gėrėm pakrantėj nuo karščio besi-lydant žvynams
žuvų padvėsusių po eilinio sprogimo popieriaus fabrike
- tai tokios išraiškos priemonės - sakai kai mergaitė
aprengta suknute su mikimauzais bando ant pagalio
pamauti dar nepraradusią formos žuvį ir tvaikas už-
dususiam vėjuje užuodus be orį pavojų kai tįstantis 
įkalnėm miestas neranda saugios prie-bėgos o
vakarėjant susirenkam išmėtytus savo kaulus ir grįžtam
iš kur atėjom vildamiesi kad ten dar vis laukia

Papildyti

Tas kurį įstūmiau į kampą - paklupdė. Žirniai it akmenys. 
Perkandu. Nuvariau dievą į medį. Atsisuko. Dievo medis. 
Te bus. Cersis atpildui. Įpilu. Gyvsidabrio į akis. Mirksi. Įkris. 
Neiškrapštysiu. Tamsu. Duriu pirštu. Įšąla. Įšalas amžinas. 
Mano aklumui - tavo akis. Išneriu. Vogiau tuos metus. Ir. Te bus. 
Uždariau į vandenį. Neklausiau ar saugu. Užkaliau - vogta 
vinimi. Vinimi. Rūdijančia. Alkstančia. Tas kurį įstūmiau - aš.

Tartis apie iš tarties 
netikslumus patikslinus
tikslo įgyvendinimo laiką
it eilinę dienotvarkės grafą ir
manijos skonį burnoj
kai apsėdimas sėdint prieš langą
iškirstą į juodąjį netekties veidą dabar
ir visada be atodairos tavo Elija