Šunie, Anubi, tavo žvėriškas alsavimas ir gėla persipynė klaidžiuose
požemio koridoriuose, amžinybei statytuos namuos ieškai tos vienintelės
angos pro kurią žiūri saulė vidudienį, kai kyla į dangų dūmai, nuo Nilo pučia
sausas vėjas vos juntamas, bet nerandi, nes tamsa išgriaužė akis ar akys
įsiurbė tamsą, tik pirštų galais skaitai sienose iškaltus ženklus, juos pats
rašei, kantriai stovėjai prie vergo su kaltu kartojantį linijas išvedžiotas
sienose anglimi.
- Iš kur ta madona su kūdikiu ant rankų.
taip ir neatsakei paklaususiam vergui, tik liepei budeliui išrauti
liežuvį nepaklusniajam, juokeisi grįždamas į tamsiuosius požemius,
nes kam reikalingi kvailiui atsakymai, kam reikalinga šviesa nepažinusiam
tamsos, kam reikalingas amžinybės pažadas, kai paguoda -
apgobusi vėsa, padėjus ant akmens luito galvą, klausant rimstančios
širdies dūžių, bet nevaldoma kūno konvulsija priverčia ištiesti ranką -
tik ar yra kas nors, kas ją paims, Anubi, Šunie prieangio tarp čia ir ten,
tarp dabar ir visada, tik begalinis liūdesio laukas, sugedęs kraujas
paveldėtas iš motinos, vis pridengdavusios tavo kūną skraiste,
kad nieks nematytu kas esi -Šunie, Anubi.