Nustojau valgyti vegetą:
Kokių pokyčių laukti?

aname upės krante dega skardis ir gluosniai kojas
sumerkę vandenin laukia nakties kad karščiuojančiom
gyslom baikščiai įplauktų tamsoje nebūtin

šiugždAntis

.

∞

Grėsmingai artėjantis autobusas leidžiasi nuo kalvos, tas bėgimas jau yra pasmerktas, lydimas į grindinį krentančių monetų skambesio, be perstojo zujančių mašinų srauto ir cypimo. Parabolėm, elipsėm kraiposi, šaiposi zebras. Nespėjau, galbūt tai buvo vienintelė viltis, dabar nuo pradžių, ilgos laukimo valandos, kruopštus kantrybės išbandymas --- viens, du, trys --- nežiopsok kvaily --- viens, du, trys---- sakydavo „būsi negeras, ateis tokia kobieta, ji tau parodys kas tikrą, kas išgalvota“. Viens, du, trys vėl bėgioju kelkraščiu, tai į kalną, tai žemyn, akyse šmėžuoja patvorio saulėgrąžos. Trūkinėja atsiminimų filmo kadrai, tai juodi, tai balti fragmentai… Kas jūs, ką čia veikiat, neprisimenu, nepažįstu, negaliu, nenoriu… Ateis tokia kobieta ji man parodys --- viens, du, trys. Palikit ramybėj visi nesantys, išgalvoti su savo mašinom, namais, langais ir palangėse augančiom piliarožėm. Nematysiu, negirdėsiu, išnyksit, kaip nebuvę, tada atvažiuos autobusas.

Mirti nereiškia atsisakyti savęs ar savo esybės, mirti tai sugrįžimas į pradžią, kai gelsvėjantis dangus išnertas spiralėmis prabyla ženklais. Mano namai slėnyje, keliai iš sodo veda lyg voratinkliai į visas puses dingdami viržių ir gailių sąžalynuose. Dabar slyvų derėjimo metas, namai pasiilgo, atidarė duris ir langus, išleisdami pelėsių sporų pritvinkusį orą. Nugramdau nuo veidrodžio storą dulkių sluoksnį, galėsiu įsižiūrėti, prisiminti save tokį koks esu, koks privalau būti. Kanonas virš agrasto krūmo vis sukasi, įveikęs traukos dėsnius šaukia audrindamas mintis, bet dabar neturiu tam jėgų. Ant poliruoto stalelio lino staltiesėje įsukau kerštą, ėmiau auginti, puoselėti ir maitinti, užaugs. Laikas sustingo. EX boba jautėsi kaip namuose, virė slyvų uogienę, skalbė pilkėjančius audeklus, valė vis greičiau augančias dulkęs, kol suprato, jau... Tu turi prisiminti, tu turi… kalbėjo tarsi sau, semdama drumstą skystį iš samanom želiančio šulinio. Balandos ir dilgėlės pasiglemžė kiemą, darėsi vis sunkiau prasibrauti link malkinės, oras vėso, dangus apniuko ir neprasigiedrijo jau kelintas mėnuo. Kerštas ant stalelio nebetilpo, pernešiau ant lovos, jis vešėjo, veidrodis slėpė mano atvaizdą, visą ką atspindėjo jame panašėjo į rūgstantį pieną. Aš vis dažniau prastovėdavau prieš kanoną sodo gale, šalia kerpėjančio spygliuoto krūmo.

šeivamedžių vėsoje apsigobusios
miglomis
saldžiai kvepia tamsiosios uogos

katiniškas meškiukas

!,, oj kokie mieli kačiukai,,!