iš-T-rauka

Grėsmingai artėjantis autobusas leidžiasi nuo kalvos, tas bėgimas jau yra pasmerktas, lydimas į grindinį krentančių monetų skambesio, be perstojo zujančių mašinų srauto ir cypimo. Parabolėm, elipsėm kraiposi, šaiposi zebras. Nespėjau, galbūt tai buvo vienintelė viltis, dabar nuo pradžių, ilgos laukimo valandos, kruopštus kantrybės išbandymas --- viens, du, trys --- nežiopsok kvaily --- viens, du, trys---- sakydavo „būsi negeras, ateis tokia kobieta, ji tau parodys kas tikrą, kas išgalvota“. Viens, du, trys vėl bėgioju kelkraščiu, tai į kalną, tai žemyn, akyse šmėžuoja patvorio saulėgrąžos. Trūkinėja atsiminimų filmo kadrai, tai juodi, tai balti fragmentai… Kas jūs, ką čia veikiat, neprisimenu, nepažįstu, negaliu, nenoriu… Ateis tokia kobieta ji man parodys --- viens, du, trys. Palikit ramybėj visi nesantys, išgalvoti su savo mašinom, namais, langais ir palangėse augančiom piliarožėm. Nematysiu, negirdėsiu, išnyksit, kaip nebuvę, tada atvažiuos autobusas.