iš-T-rauka

Mirti nereiškia atsisakyti savęs ar savo esybės, mirti tai sugrįžimas į pradžią, kai gelsvėjantis dangus išnertas spiralėmis prabyla ženklais. Mano namai slėnyje, keliai iš sodo veda lyg voratinkliai į visas puses dingdami viržių ir gailių sąžalynuose. Dabar slyvų derėjimo metas, namai pasiilgo, atidarė duris ir langus, išleisdami pelėsių sporų pritvinkusį orą. Nugramdau nuo veidrodžio storą dulkių sluoksnį, galėsiu įsižiūrėti, prisiminti save tokį koks esu, koks privalau būti. Kanonas virš agrasto krūmo vis sukasi, įveikęs traukos dėsnius šaukia audrindamas mintis, bet dabar neturiu tam jėgų. Ant poliruoto stalelio lino staltiesėje įsukau kerštą, ėmiau auginti, puoselėti ir maitinti, užaugs. Laikas sustingo. EX boba jautėsi kaip namuose, virė slyvų uogienę, skalbė pilkėjančius audeklus, valė vis greičiau augančias dulkęs, kol suprato, jau... Tu turi prisiminti, tu turi… kalbėjo tarsi sau, semdama drumstą skystį iš samanom želiančio šulinio. Balandos ir dilgėlės pasiglemžė kiemą, darėsi vis sunkiau prasibrauti link malkinės, oras vėso, dangus apniuko ir neprasigiedrijo jau kelintas mėnuo. Kerštas ant stalelio nebetilpo, pernešiau ant lovos, jis vešėjo, veidrodis slėpė mano atvaizdą, visą ką atspindėjo jame panašėjo į rūgstantį pieną. Aš vis dažniau prastovėdavau prieš kanoną sodo gale, šalia kerpėjančio spygliuoto krūmo.