rašyk.lt: Dienoraštis -> Mikė Lilikė

Pirmąją savo darbo praktiką, būdama jau gerokai mokslų „prisiragavusi“ ketvirtakursė, atlikinėjau vienoje specialiojoje mokykloje. Ten pirmą kartą „gyvai“ sutikau vaikus, kurie, anot mūsų visų tuomet mylimo profesoriaus Vytauto Karvelio, žiūri, bet nemato, klauso, bet negirdi. Iš jo paskaitų žinojau, kad mokant tokius vaikus, svarbiausia - vaizdumas ir, kur tik įmanoma, visų pojūčių įjungimas. Tik tokiu būdu mokant ir nuolat kartojant, pamažu galima juos kažko išmokyti.
Entuziastingai ėmiausi taikyti teorines žinias praktikoje. Susipažinusi su klase, daugiau kaip dvidešimčia proto negalią turinčių šeštokų, sėkmingai pravedžiau jiems kelias pamokas, stebima mokytojos ir kartą apsilankiusio dekano.
Paskutiniąją praktikos savaitę dirbau su klase visiškai savarankiškai. Jaučiausi kalnus verčianti. Viskas sekėsi gerai, vaikai manęs klausė, elgėsi gerai, tad rodės, tuoj tuoj atversiu naują puslapį specialiosios pedagogikos istorijoje...
Pagal tvarkaraštį laukė dvi sujungtos gamtos pamokos, kuriomis nutariau apvainikuoti savo praktiką. Joms ruošiausi labai kruopščiai: pasirašiau kelių lapų pamokos-ekskursijos konspektą, nuvykau į netoliese esantį Jaunųjų gamtininkų centrą (kaip neišnaudosi tokios galimybės!) ir susitariau dėl atvykimo su visa klase. Net kyšį (konjako butelį ir dėžę saldainių) darbuotojoms daviau, kad tik sklandžiai viskas praeitų, kad tik jos viską vaikams papasakotų, paaiškintų, leistų gyvūnus glostyti ir maitinti. Kad tik būtų įjungti visi pojūčiai!
Ekskursija pavyko puikiai, o ir žiūrėti tikrai buvo į ką: be įprastų augintinių centras turėjo asiliuką, kranklį ir Australijos šunį dingą, tais laikais vadinamą dingo. Darbuotojos įvykdė visus mano pageidavimus su kaupu: kalbėjo aiškiai ir lėtai, trumpais, paprastais sakiniais, atsakė į visus (mano užduotus) klausimus. Jos ne tik leido, bet ir kvietė vaikus glostyti asiliuką, lesinti kranklį, kad tik jis, prašydamas dar, šaižiai sukranktų...
Kai grįžome į klasę, ėmiau klausinėti vaikų, tikrinti, kaip jie įsisavino informaciją:
- Na, vaikai, tai kur mes ką tik buvom? Ką matėm?
Tikėjausi rankų miško, bet mano klasė tylėjo.
- Na, kokius gyvūnus matėm? Ką tetos leido palesint? Iš kokio žemyno kilęs šuo, kurį matėm centre? Gal kas parodys gaublyje?
Tyla. Griebiausi paskutinio šiaudo:
- Tam, kas pasakys, parašysiu penketą!
Tyla. Po netrumpos akimirkos nedrąsiai pakilo viena ranka.
- Na? - apsidžiaugusi paraginau.
- Buvo ten kažkoks šuo..., bet jis kažkur dingo! - išpyškino mokinys. Niekas nesijuokė. Net ir aš.
- Gal dar kas nors nori ką pasakyti ar paklausti? Klauskit! Manęs, jei norit, klauskit.
- Mokytoja, jūs ištekėjusi?
Prisipažinsiu, po to įvykio pirmąkart susimąsčiau ar teisingą gyvenimo kelią pasirinkau. Ilgokai po to svarsčiau, ar verta pašvęst savo gyvenimą beprasmiam darbui... Guodžiausi tuo, kad įgysiu ne vien specialiojo pedagogo specialybę. Dabar jau taip niekada nesvarstau.

Įžanga
Vaizdzialis Nr.1

Vaizdzialis Nr.1

Mama, atvedusi, tiksliau, atvežusi Tadą į mokyklą (neįgaliojo vežimėliu, nes jis pats eiti negali - gimė, turėdamas cerebrinį paralyžių), pasakoja mokytojai:
- Atrodo, mažas miestelis, o kaip nesaugu. Vakar, veždama Tadą iš mokyklos, nutariau užšokti į parduotuvę vakarienei maisto nupirkt. Žinot, į tą mažąją IKI. Ten panduso nėra, su vežimėliu labai sudėtinga užsitarabanyti… Sakau: „Taduk, gal tu palauksi prie parduotuvės? Aš greit, eilės, atrodo, nėr…“ Parlėkiu už kelių minučių ir randu Tadą verkiantį. Net pasikūkčiodamas rauda. Klausiu, kas atsitiko. Sako: „Vaikai, mama, tyčiojosi ir erzino mane, vadino visaip negražiai… “„Kur tie vaikai?“ – klausiu. „Nubėgo…“
Atsidususi pridūrė:
- Nebegalėsiu nei trumpam vieno palikti…
Tadas, kuris, jau pasodintas už stalo, laukė pamokų pradžios ir girdėjo mamos pasakojimą, atsisuko ir nusišypsojęs tarė:
- Galėsi, mama, galėsi. Aš nebijau vienas… Aš tiems vaikams pasakysiu, kad ir jiems taip gali atsitikti arba jų vaikams. Jie bijos ir nelįs prie manęs…

Įžanga

Vaizdzialiai. Įžanga

Tęsiu pažadą ir pradedu rašyti tam tikrus momentus iš savo darbo bei gyvenimiškos patirties. Buvo toks vieno šios svetainės vartotojo pageidavimas. Nežinau, gal juokais išreikštas, o gal ir rimtai žmogų domina negalia, įvairūs jos aspektai ir išgirdimas apie ją iš pirmų lūpų. Per skambu, turbūt, vadinti šiuos prisiminimus istorijomis, todėl, mano manymu, vaizdzialiai tinka labiau. Tai neįpareigoja nei manęs rašyti rimtai, tarsi kokių memuarų, nei tų, kurie skaitys, priimti visko už gryną pinigą.
Konfidencialumo sumetimais herojų vardai šiuose vaizdzialiuose bus pakeisti, nes rašyti vien pirmąją vardo raidę, kaip buvau planavusi iš pradžių, atrodo per daug formalu apie tuos, kurie užėmė ir tebeužima gana daug vietos mano širdyje bei nusipelno daug meilės, šilumos, pagarbos ir... dėkingumo. Už vertingas gyvenimo pamokas. Už šypsenas, ištikimybę, juoką, nepiktą, o linksmą ir užkrečiantį juoką, kurio niekada mūsų gyvenime nebūna per daug... Už gyvenimo spalvas. Už šakelę nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio.
Vaizdzialiai bus, ko gero, kaleidoskopiniai - nuguls tokia tvarka, kaip man tuo momentu atrodys tinkamiausia ir koks prisiminimas tuo metu iškils paviršiun. Štai kaip, pavyzdžiui, šiandien, netikėtai ėmiau mintyti apie negalią apskritai, apie atsparumą \\\\\\\"troliams\\\\\\\", ir jei tasai atsparumas yra privalumas, tai kas tuomet jo nebuvimas arba nepakankamas pasireiškimas? Turbūt, trūkumas tam tikras... O kaip reaguojame į žmones, besišaipančius iš žmonių trūkumų? Tada ir prisiminiau vieną vaizdzialį, kurį skaitysite netrukus.
Iš anksto noriu paprašyti geranoriškumo ir supratimo: po vaizdzialiais laukiu klausimų, idėjų, pageidavimų, diskusijų (jei tokių būtų), ypač panašios patirties pasidalijimo, bet ne beprasmio spaminimo.