Debilėlis...

Tėvelio gimtadienis...

Išrašas iš direktoriaus MIKĖS LILIKĖS įsakymo Nr. 20090829:

Nuo š. m. rugsėjo 1 iki 32 d. išleisti kūrybinių atostogų KAČIUKĄ HAKLĮ SU KIRMĖLIUKU LOULIU. Jų pareigas (kurių vis tiek neatlieka) 0,5 etato krūviu laikinai eis SUGEDUSI MĖSA.

Parašas          ;           ;  Taukuotas kleckas          ;           ;    Data

...Kalbant apie šių dienų literatūrinę situaciją Lietuvoje, Dalijai Kiliesienei skaudu, jog žodinė kūryba, sukurta toli nuo literatūros esančių žmonių, ignoruojama. “Toks žodis sunkiai skinasi kelią į viešumą,- konstatavo Dalija. - Kritikai net turi žodį - grafomanas. Bet kodėl tokia savęs raiška galima kituose kūrybos baruose? Štai, pavyzdžiui, žmogus, mokslų nebaigęs, moka tik kaltelį laikyti, o jau iš medžio skulptūras skaptuoja, ir jo už tai niekas prie kryžiaus nekala. Arba dailėje. Kokie įdomūs yra tapytojų primityvistų darbai. Jais domisi kritikai, juos studijuoja. O kai bandai su savo eilėmis ar proza išlįsti į viešumą, turi kaip šunelis bijoti, kad žodžiu - akmeniu “grafomanas” nepavarytų nuo Olimpo vartų”. Anot moters, todėl ir yra didelė dalis tokių, kurie rašo “vien sau”, o to neturėtų būti, nes kiekvieno žmogaus kūryba yra unikali, širdimi išnešiota.

Danutė Dunauskaitė. Dalija Kiliesienė: \"Niekada nemaniau, kad taip sunku rašyti. Ir vis tik rašau...\"/Pajūrio naujienos, (62), 2006-08-11.

Skiriu savo draugei skiautininkei Irenai Gačionienei

Prasiveria kas kartą spintos durys,
Kai aš matuojuosi drabužį naują
Ir nuo lentynų, pakabų sužiūra,
Vis prašo, skundžias, priekaištauja

Nedėvimos jau, užmirštos suknelės.
Nebemadingos... Margos ir taškuotos.
Prisiminimų žiedas skleidžias, kelias...
Skaudu - joms nei gyvent, nei mirt neduodu.

Paglosto švelniai rankos jas, ir akys.
Atodūsiai viltingai nubanguoja -
Ir sukas skiautės - margosios plaštakės -
Spalvingu gula kilimu prie kojų.

Garsais pripildo sielą, spalvomis,
Aplinkui dūzgia, klega, išdykauja -
Stebuklas gimsta - margas skiautinys.
Prasideda gyvenimas iš naujo.

sexy eyes

Didžiausia mokytojo yda - tobulumas.

Šiandien pjaudama žolę ratu ratu pagalvojau, kam rašyke reikia skyrelio vaikams. Į galvą atėjo dvi prasmės.
1)vaikams: kad kūrybą dėtų vaikai. Bet čia atėję tie patys vaikai rašo apie gotiškus dalykėlius, blogą gyvenimą ir mirtį. ta prasme, pusiau grafomanai, tad šis skyrelis turbūt ne jiems.
2)Kūrėjams, kurie rašo eilėraščius skirtus/adaptuotus vaikams. Bet kaip tada vertinti tokią kūrybą? Nagi, primityvus rimavimas, kur dar gali surasti "saulė-pasaulis". Ar taip autorius teisina savo negebėjimą kurti sudėtingesnių, ne tokių lėkštų, ar tiesiog nevaikiškų posmų? Aš irgi galiu imti ir riesti smagias eiliuotas pasakas vaikams apie paukščiukus ir vabaliukus, bet kam jų reikia? Juk sueiliuoti "knyga - mama" ar dar ką panašaus nereikia didelio poeto sugebėjimo. Ir skaitydami tokią kūrybą, ar galim teisingai įvertinti poetą kaip kūrėją? Tad ir iškyla klausimas. Kam iš tiesų reikia šito skyrelio?

Adam is taking bombs

Užtikau šiandien, pjaudama grybą, viename dnr...

Jei būtų žemėje toks stebuklingas žodis,
Kuris atskleistų, kas širdy,
Kuriuo galėčiau pagarbą parodyt
Ir savo dėkingumą išsakyt

Už tai, kad žmogų manyje atradęs,
Tu jį ilgai nešei ant rankų.
Už tai, kad tavo budrios akys
Žiūrėjo į mane lyg lobį brangų.

Lydėjai akmenuotu ir klaidžiu keliu -
Nuo šiol juo kojos be tavęs žengs - pačios...
Aš tokio stebuklingo žodžio neturiu,
Todėl tariu kasdieniškąjį AČIŪ...

Jei būtų žemėje toks stebuklingas žodis,
Kuris atskleistų, kas širdy,
Kuriuo galėčiau pagarbą parodyt
Ir savo dėkingumą išsakyt

Už tai, kad žmogų manyje atradęs,
Tu jį ilgai nešei ant rankų.
Už tai, kad tavo budrios akys
Žiūrėjo į mane lyg lobį brangų.

Kad atvedei į kelią... Nors baugu,
Bet kojos privalės juo žengti pačios...
Aš tokio stebuklingo žodžio neturiu,
Todėl tariu nuvalkiotąjį AČIŪ...