Mano knygelėj nuo seno
Žvėrys gražiai sugyveno.
Bet atsirado vilkų,
Ir mažesniesiems jau sunku.

Gal man išplėšti tą vilką,
Didelį, piktą ir pilką?

(J. Marcinkevičius. Ištrauka iš "Mano knygelės")

Prisiramstymas prisiglaustymas prie Genn akcijos - atrakcijos „Rašyk šūdą ne už dyką - išsitrink ir remk rašyką“

Mikė, prisirijęs šprotų,
Nutarė išeit iš proto.
Pasivaikščiot kiek miškely
Ir pasukt kairėn iš kelio.

Kaip į Rygą šikt jis ruošias.
Jau iš tolo pušys ošia.
Žiūri - guli sau ant žemės
Vilkės stogas nuvažiavęs.

Ką daryt? Nei bėgt, nei rėkt.
Reikia stogą vėl uždėt.
Nepavyksta, ir gana!
Bet bėda tai ne viena -

Jam dantis vilkiukas šiepia,
Nešdintis iš miško liepia.
Hemingvėjus ant kelmelio
Linksi, pritaria vilkeliui.  

Mikė tik ranka numoja.
Mato - durnių kad volioja
Didelis rašykų pulkas.
Mikė skaito, graužia bulką,

Kramto dar po to nagus,
Bet jų menas - per sunkus.
Skaito jis ilgai ilgai
Ir skersai ir išilgai,

Bet suprast vistiek negali,
Mat, per skystas jo protelis.
Žengia Mikė takučiu,
Makaronai ant ausų.

Žvilgteri į žolę žalią -
Ten voliojasi varžteliai.
Ir maži, ir dideli,
Džingt - nukrinta dar keli.

Negi jų ir dievui trūksta?
Žiū - dūmelis medžiuos rūksta.
Sėdi užsikorę tie,
Katrie jaučias kaip namie.

Eiles rašo ant pušų,
Mat, išėjo iš kraštų.
Išminties pypkutę papsi.
Prisiliesi - susitepsi.

Nosimis parėmę dangų,
Aptaria skyles barankų.
Ir dar ten, ant debesų,
Deda skersą ant visų.

Mikė pamalė dar šūdą.
Netikėtai atsibudo.
Kompas mirga: vė vė vė
Rasyk taškas ir el tė.

...nurengiau ją višų, paguldžiau po obela (nu aišku prieš tai patiešęš kūn tai:DD) i žiūrėjau kaip jąjan višų apkrinta baltaiš žedlapiaiš..ilgai teip žiūrėjau..(nu tipo tapo net vakarš atėja:D) i šviete ana šau per višu nakty po ta obela kaip kokys balts ežerėlis, a po tam musiau šnūštelėjau biški (kas po velnias gal tiek išsėdėt be kūrtkos prie kaip pagalius gulinčias bobas:D), o paskum pasidažė dangus raudonai taip (šūds, iš pradžių pamaniau, kad Martinkaus daržine deg, bet ne bl..:DDD), užbūrė mana akius ta spalva, pergandina kaip tai šiurpulingai iki pat širdies gelmių, o potam ir į pažemius.., į pažemius taip nuvėja..teip nuvėja, kad konėčnai iš kartaus aš jąjan prisiminiau, mečiau žvilgsnių žemyn pasirengęs visas, bet..tik raudona saulės dėme te bebuva likus i berundantys obels žiedai..ir klyktelėjau aš tadu kaip kokys paukštys, i pravirkau baišiaušiai paskum paliečiau tūn vietų..da biškia šiltų..i radau kokį tai mažų..mažų mažučių vaikelių kaip nykštelių.Nu i parsinešiau aš jąjin namolio (daba jau visai normaliai didelis yr užaugęs i šaibom biškia ein svolačius:DD), a nešdams tai verkiau jąjan prisiminys, tai stabtelėdams vis galvodavau, minties kaip žaiba pertrenkts -ti a buva tas sėxas tarp mūsų, ane?.. Ti išeitų kad buva..tik aš nieka nebepamenu, tik jąjan pamenu visa baltų po ton obelin gulinčių (i da man ibištvairoges in plaukus kaip privare tų žiedlapiūgų, taip lig šiolei nebeišplaunu...

Genn (kalba netaisyta)

Nereikia akmenų dievui į langus mėtyti, nes, nepataikęs į langus, atgal krisdamas tau į pakaušį tikrai pataikys.

čia

Prieš tuos du tris kvailius, apsvaigusius didybe,
Kurie tikri, kad jie - pasaulio išmintybė,
Tu kvailį ir vaidink, nes asilų banda
Ne asilą tuoj pat apkaltins bedievybe.

Omaras Chajamas. 180 rubajatas.

Protingai nugyvent gyvenimą - sunku.
Tu pradžiai bent žinok du tokiu dalyku:
Verčiau būk alkanas, negu bet ko pavalgęs,
Ir likis vienišas, jei nėr tikrų draugų.

Omaras Chajamas. 278 rubajatas

Šimtamečiai įvaizdžiai: žydros erdvės, meilė - kančia, saldi apgaulė, marga minia, suakmenėjusios kojos, širdis it varpas. Juk galima savo metaforą sukurt, kad būtų negirdėta, savita. (Žiauberinė Jaukė)

Aukščiausiai galvas kelia tuščios grūdų varpos

Tuščiažodžiaudama tuštybė tuščiomis tuščiai tuštinasi tuštumoje.

Labai puiki greitakalbė vaikučiams ir jų tėveliams, o ypač tiems, kurie turi neretą kalbos sutrikimą: sielinę tuščiakalbystę. Rekomenduoju.