Vaizdzialis Nr.1

Mama, atvedusi, tiksliau, atvežusi Tadą į mokyklą (neįgaliojo vežimėliu, nes jis pats eiti negali - gimė, turėdamas cerebrinį paralyžių), pasakoja mokytojai:
- Atrodo, mažas miestelis, o kaip nesaugu. Vakar, veždama Tadą iš mokyklos, nutariau užšokti į parduotuvę vakarienei maisto nupirkt. Žinot, į tą mažąją IKI. Ten panduso nėra, su vežimėliu labai sudėtinga užsitarabanyti… Sakau: „Taduk, gal tu palauksi prie parduotuvės? Aš greit, eilės, atrodo, nėr…“ Parlėkiu už kelių minučių ir randu Tadą verkiantį. Net pasikūkčiodamas rauda. Klausiu, kas atsitiko. Sako: „Vaikai, mama, tyčiojosi ir erzino mane, vadino visaip negražiai… “„Kur tie vaikai?“ – klausiu. „Nubėgo…“
Atsidususi pridūrė:
- Nebegalėsiu nei trumpam vieno palikti…
Tadas, kuris, jau pasodintas už stalo, laukė pamokų pradžios ir girdėjo mamos pasakojimą, atsisuko ir nusišypsojęs tarė:
- Galėsi, mama, galėsi. Aš nebijau vienas… Aš tiems vaikams pasakysiu, kad ir jiems taip gali atsitikti arba jų vaikams. Jie bijos ir nelįs prie manęs…

Įžanga