Tęsiu pažadą ir pradedu rašyti tam tikrus momentus iš savo darbo bei gyvenimiškos patirties. Buvo toks vieno šios svetainės vartotojo pageidavimas. Nežinau, gal juokais išreikštas, o gal ir rimtai žmogų domina negalia, įvairūs jos aspektai ir išgirdimas apie ją iš pirmų lūpų. Per skambu, turbūt, vadinti šiuos prisiminimus istorijomis, todėl, mano manymu, vaizdzialiai tinka labiau. Tai neįpareigoja nei manęs rašyti rimtai, tarsi kokių memuarų, nei tų, kurie skaitys, priimti visko už gryną pinigą.
Konfidencialumo sumetimais herojų vardai šiuose vaizdzialiuose bus pakeisti, nes rašyti vien pirmąją vardo raidę, kaip buvau planavusi iš pradžių, atrodo per daug formalu apie tuos, kurie užėmė ir tebeužima gana daug vietos mano širdyje bei nusipelno daug meilės, šilumos, pagarbos ir... dėkingumo. Už vertingas gyvenimo pamokas. Už šypsenas, ištikimybę, juoką, nepiktą, o linksmą ir užkrečiantį juoką, kurio niekada mūsų gyvenime nebūna per daug... Už gyvenimo spalvas. Už šakelę nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio.
Vaizdzialiai bus, ko gero, kaleidoskopiniai - nuguls tokia tvarka, kaip man tuo momentu atrodys tinkamiausia ir koks prisiminimas tuo metu iškils paviršiun. Štai kaip, pavyzdžiui, šiandien, netikėtai ėmiau mintyti apie negalią apskritai, apie atsparumą \\\\\\\"troliams\\\\\\\", ir jei tasai atsparumas yra privalumas, tai kas tuomet jo nebuvimas arba nepakankamas pasireiškimas? Turbūt, trūkumas tam tikras... O kaip reaguojame į žmones, besišaipančius iš žmonių trūkumų? Tada ir prisiminiau vieną vaizdzialį, kurį skaitysite netrukus.
Iš anksto noriu paprašyti geranoriškumo ir supratimo: po vaizdzialiais laukiu klausimų, idėjų, pageidavimų, diskusijų (jei tokių būtų), ypač panašios patirties pasidalijimo, bet ne beprasmio spaminimo.