Ištikrųjų laimė yra ne čia, aš nežinau, koks mano laimės suvokimas. Dar neišsiaiškinau, bet nujaučiu, kad reikės dar ilgai ilgai laukti.

Na, aš tik norėjau pabandyti pagyventi kaip visi. Ir sau leisti parodyti šiltesnį jausmą, bet išėjo kaip visada. Visiems yra skirta mylėti, džiaugtis, nuoširždiai šypsotis, tik šios teisės atimtos iš manęs. Kažkodėl.

Nežinau... Bijau biškutį. Biškučiuką.

Negeras požiūris pas mane - pratempti ir viskas. Reikia didesnių ambicijų, blemba.

Dar nieko nereikia svajoti, reikia dabar dirbti. Dirbti reikia ir mislyt. Reikia daug galvoti, reikia galvoti, nesustoti galvojus, reikia surasti visus iksus ir kitus nežinomuosius, nes kol jie nesužinoti, jie labai paslaptingi ir domina mane. Paskui jau viskas, tegul eina jie velniop. Tegu nebepersekioja.

Slenkstis, molinis. Ramuma aplink, aštri ryto saulė birželio vidury. Durys pravertos, aš sėdžiu ant slenksčio, atrėmusi galvą į staktą. Žvilgsnis nukreiptas tiesiai, truputį aukščiau už medinės tvoros, žiūriu į laukus, žalius laukus, man jie atneša vėją ir aš nusipurtau.  Man nieko daugiau nebereikia, užtenka šio slenksčio, ir ryto, paskui vakaro, tik sėdėsiu žvilgsnį nukreipus į kitą pusę.

Aš meldžiuosi. Bet dar nemoku melstis.

Girdėjau, kaip sniegas nerimauja, -

vaikai nevalgo sniego slapčiomis nuo tėvų,
ir sniego mūšiai piktesni pasidarė,
sniego seniai ištvirkę,
o angelai panašūs į demonus.

"Dukryte, eik, pagrok"

Nebejaučiu laiko, ir šiaip daug pojučių tarsi pradingo. Pusė mano kūno apmirė. Sielos pusė mirštanti.  Klaikiai nusibodo, baigiama išprotėti. Didelės aukštos sienos tarp žmonių tik storėja, didėja, likau už sienos, žvalgausi, gal dar ką nors pamatysiu, bet ne... didelės lygumos, be žalumos, sausa viskas, kaitru, ir labai slogu. Nes neisiu tolyn apsižvalgyti, noriu likti geriau su viltimi.

Dievuli... Su skausmu prisimenu tuos mistiškus vakarus, tas paslaptingas naktis. Va, tai buvo gyvenimas. Nebėr gyvenimo, nebėr manęs.

a;sdjf;akdsjf;sdkf...



užkniso viskas  negyvai, juodai, aš noriu mirti. Beprasmybė be jokio gėdos jausmo žiūri į mano išsekusias akis ir ką???//  užkniso šitas mėšlynas, jame gyvenantys individai. blembaaaaaaaa ar kada man palengvės???/ ar palengvėėėėėėėssssssss???



Užknisot, jūs mane žmonės. kokie jūs nenuoširdūs, tai Dieve mano. man taip koktu jau darosi, kad aš nebegaliu. išvis aš nebesuprantu, koks tikslas į kažką tikėti, jei vistiek viskas yra tik tam, kad būtų pasakyta "aš taiva, turiu pažiūras tokias ir anokias" , bet nesvarbu, kad jūs jų nepaisot...........


Faaaaaaaaaaaaaak. Kaip man liūdna. Aš noriu ramumos savo sieloj, bet kur jiiii??? ką???
kur ji yra???

ta manoji ramuma, jos nėra, jos niekada nebuvo, jei buvo, tai tik trumpam užsnūdus nerimui, bet tik trumpam, laaaaaaabai trumpammmmm.... padėk, man Dieve, prašau.

Taip žmonės, jūs kvaili. Kokia keista mano būsena dabar. Dieve, atrodo, nebeištversiu, liko keli žingsniai, ir jie tikrai nesunkūs, bet kaip visad save pavedu pačioj netikėčiausioje vietoje, ir nu daugiau nieko sau nebegaliu padaryti. Kaip blogai, kaip negerai. Dieve, padėk man dar šitas dienas, ir aš būsiu laiminga. Pati laimingiausia, ir man nieko daugiau nereikės, jei tik viskas pasisekė.

Juk sau pažadėjau, kad man nieko svarbiau už tai gyvenime nebus, tai reikia tesėti pažadą. Ir tikrai, kas gali būti svarbiau už tai?

Bet va, manyje kažkokia sumaištis, man reikia išsikrauti, nes stogas visai nuvažiavo, kiek gi galima taip??? Kiek???

Bet reikia dar ištverti. Ištverti. Šiek tiek pakentėti. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. TIkrai tikrai. Gerai gerai gerai. Gerai. Bet aš skysta esu, aš taip bijau, reikia pasitikėjimo savimi. Viskas. Aš einu pirmyn, nes sustojimas visai čia pat, turiu jo nusipelnyti, turiu taip pavargti, kad  būtų neapsakomai gera sustoti.

Dar keli žingsniukai... Pasistenk...

Aš labai bijau. Labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai labai. Žiauriai bijau, todėl baimę palieku čia, ir einu daryti viską, kad baimes galėčiau argumentuoti atremti.

Aš esu nuostabi, žinau, ir eilinį kartą teks tuo įsitikinti. :)))