Happy.

Išvažiavo... Dabar mano eilė. Atvažiuoti ir išvažiuoti. Ir dar ilgai šitaip vargti teks. Kol diena taps ilgesnė už naktį.

Tu tik atvažiuok, ir viskas bus gerai. Susiriesiu į kamuoliuką ir užmigsiu tavo glėby...

Sparčiu tempu iki tos datos, kada skaičiuosim taip: jau 6 praėjo, liko 8. Spėk kas. Žinoma, o paskui skaičiuosim dar kitaip: 14 prėjo, o dabar viskas, kas liko - be pabaigos...

Šalta... Ar iš ilgesio visa tai, ar dėl to, kad ruduo?

Balandžio sparnų magija. Ir saulės spindulys pro lietaus debesį. Gražus ruduo. Jūros ilgėjimasis. Nėr laiko. Gal kitą savaitę. O gal tik tada, kai tu pas mane atvažiuosi.. Vėl pasiilgau. Nors lūpos dar mena paskutinius susitikimo bučinius. Ir vis tos stotys - autobusų, traukinių.. Kažkur tarp jų - mažutės miesto autobusų stotelės. Per metus galima ir priprasti prie nuolatinio važinėjimo. Kai reiks sustoti vienoje vietoje, ar sugebėsi mane išlaikyti?

Kol aš miegu, tu atsikeli. Pramerkiu akis, o tu sakai "Miegok". Išeini. Pabundu viena. Ir tada laukiu, kol tu pareisi... Lyg mes jau būtume šeima.

Kai viskas atrodo taip paprasta ir lengva, uždedu ant visko mažytį akmenuką savo ilgesio ašarų. Nes kartais ir pats taip padarai. Taip ir gyvenam - vienas kitą tempdami už ausų, jausmų ir širdžių. Bijodami pamiršti.

Kokia laimė, kai į mūsų kasdienybės pilnas saujas kažkas įdeda džiaugsmo obuolį. Myliu.

Paprasta lyg obuolio kąsnis. Trakšt.