Pamesta Fleita gailiai verkė, kad jau seniai niekas ja negroja. Pro šalį eidamas Asilas stipriai į ją pūstelėjo, ir pasigirdo toks švelnus garsas, kokio per visą gyvenimą nebuvo girdėję nei Asilas, nei Fleita.
Nesuprasdami, kas pasidarė, - mat buvo ne itin didelio proto, nors proto galia abu ir tikėjo, - kuo skubiausiai išsiskyrė, gėdydamiesi paties gražiausio dalyko, nutikusio per visą jų liūdną gyvenimą.
Kiek daug mūsų gyvenime pamestų fleitų ir asilų. Daugelis taip ir lieka svetimi patys sau, slėpdami, kas esą, ir prašo meilės iš kitų, nepažįstamų, taip pat slepiančių savo tikrąjį veidą. Bet štai netikėtai - prabudimas, atsivėrimas, šviesos spindulys... Deja, toliau nieko. Nes pritrūksta drąsos. Reikia daug drąsos mylėti.
Ne mažiau drąsos reikia leistis būti mylimam

Mes iškreipiame gyvenimo prasmę manydami, kad gyvenimas – tai malonumų ir atlygio vaikymasis. Neramūs, kupini neišsipildžiusių troškimų braunamės pro savo dienų ir metų brūzgynus, ieškodami atlygio ir pripažinimo, kuris suteiktų mūsų gyvenimui vertę. Tarsi šniukštinėtojai, tarp šiukšlių ieškantys vertingų dalykų, išleidžiame iš akių aiškiausią atsakymą: kai būsime išmokę gyventi, pats gyvenimas bus jums atlygis. Nes gyvenimas – tai visa, ką turime.

vartotojo vardas vartojamas

Ar pameni - giliai  įstingo rankos,
ties  rūškana žuvėdrų  jūra – smėlis,
o  mes ne tie - ne mūsų pėdom vėjai
iš vakaro link ryto ėjo ėjo?

Gerai  čia  būtų inkaras po galva,
po mažą skiautę - burę - laisvės  linkį,
kur atsarginis kapitonas – kriauklė -
purslai bangų -  čia meilės laukia.

Čia  krantuose geldelės  dužo dužo,
O  audrą  jūrmylės  mazgu surišo -
akis pakėlusi  gludai prie jungos,
kai draskė jūrvėjai  kaulelių  burę.

neišleidau šį rytą balandžių į dangų
nes ruduo neišleido manęs, o šalna
jau nusvilino paupio žolę, o akis
vos galėjau nubudęs pramerkti


nežinau, ko taip skaudančiai balta,
ir nyku nuo pat ryto į tolį žiūrėti
spengia varis ir gęsta žibintai -
patikėsiu viskuo, nes į rudenį virstam..

[url=http://www.youtube.com/watch? v=oELW9pNxaHA#[/url]