Tiek laiko praėjo, o aš vis dar tikiuosi tave pamatyti, netyčia sutikti, gauti netikėtą laišką.

Dvi skirtingos istorijos apie tai, kaip buvo išleistos pirmosios knygos.
Mantvydas Leknickas savo poezijos rinkinį pirma pardavė, o po to išleido (taip, tikrai tokia seka :), o štai Dailius Dargis pats ėmėsi leidybos verslo. Plačiau apie tai čia.

Pakankamai kartų pakartojus, kad "to pakeisti neįmanoma", nejučia tai tampa tiesa

Bet kuris vartotojas, išbuvęs šioje svetainėje bent kiek ilgiau, ne kartą matė, dalyvavo o gal ir iniciavo diskusijas apie adminų neteisingai vertinamus kūrinius. Ne neketinu dar kartą tokią užvesti. Tik pagalvojau, kad yra du didieji šaltiniai, nuolat užmaitinantys šitą nepasitenkinimo vandenyną:

I) pati svetainė nežino, kokia yra jos misija - ar atrinkti geriausius tekstus, ar ugdyti kūrėjus. To nežino administratoriai, kritikai, vartotojai. O nežinodami, atsakymą į šį klausimą sugalvoja (nes smegenys nemėgsta nežinomybės) kiekvienas tokį, kuris labiau prie širdies. Todėl amžini susidūrimai tų, kurie nori kokybės ir tų, kurie tikisi švelnaus palydėjimo suspaudus gležną rankelę delne, yra neišvengiami. Nereikia daug galvoti, kad pastebėtum, kaip radikaliai skiriasi priemonės šiems tikslams pasiekti. Jei pirmu atveju brokuojam viską, kas prasčiau už vidurkį (arba dar griežčiau), tai antruoju imam kiekvieną ir dirbam su juo, nesvarbu, koks beviltiškas jis mums atrodytų.
Dabar lyg ir mėginama išbalansuoti tarp šių dviejų priešingybių, paliekant kiekvienam pasirinkimo (teisti ar ugdyti) laisvę.

II) administratoriaus, kritiko ir eilinio vartotojo suplakimas į vieną asmenį. Svetainės poreikiams visiškai užtektų vieno administratoriaus, kuris būtų online 60-70 proc. laiko (tai nebūtinai turi būti vienas žmogus) ir atliktų tik tuos darbus, kurie priskiriami administravimui: tekstų korektūras, diskusijų priežiūrą, renginių organizavimą ir tt. Jis neturėtų nei skelbti savo kūrybą, nei komentuoti, juo labiau vertinti kitus. Kritiką reiktų palikti kritikams (čia būtų gerai, jei jie žinotų, koks yra atsakymas į klausimą Nr. I) ir kitiems svetainės vartotojams. O kalbant apie kritikus, vis dar manau (iš savo netobulo žmogaus patirties), kad siekiant vienodų sąlygų, naujai įkelti tekstai kažkurį laiką turėtų išlikti anonimiški (ar bent jau tokį pasirinkimą autorius turėtų turėti). Taip pat vis dar manau, kad kritikų garbės kodeksas turėtų būti privalomas (nors ir 5 punktų). Jis turėtų apibrėžti tiek tapimo kritiku, tiek šio statuso praradimo sąlygas, nes šiuo metu kritikai yra neliečiamos karvės (nesakau, kad jie blogi) po globojančia administracijos ranka, kuri kartais būna per daug atlaidi.

Visia neblogas laiškas jaunam kritikui - yra vietų pamąstymui.

Ir vėl juodos akys

Dar iš pirmojo svetainės puslapio nenunyko diskusija apie tai, ką duoda (su ryškiu akcentu į tai, ką "atima") buvimas šioje svetainėje, kai kas vis dar bamba ant blogų kritikų po vienu dnr įrašu, o štai ir nauja diskusija užvedama - nepasitenkinimas klonais. Tuo tarpu kai kažkas pasiūlo pakalbėti apie kūrybą, aktyvumas turbūt 3 kartus mažesnis, nei eilių pavirkavimų atveju. Kūrinys su 0-3 komentarais, taip pat norma. Iš to labai akivaizdžiai matosi, kad šioje kūrybinėje svetainėje ne kūryba yra pirmoje vietoje o socialiniai ryšiai ir galimbybė pasikedenti plunksnas.

Gerai tai ar blogai?
Manau, kad nei taip, nei taip - visko reikia šioje žemėje. Klausimas tik toks, kokia yra svetainės vizija. Šita socialinio tinklo funkcija, su visom myliu-nemyliu batalijomis egzistuoja jau 10 metų, jei ne ilgiau. Ką tas davė? Standartinį vaizdelį - "šiuo metu naršo 10 registruotų vartotojų"? Oho, kiek daug! Šį mėnesį facebook'as šventė 12 metų gimtadienį. Čia toks pavyzdėlis, kiek galima nuveikti per tiek laiko.

Iš kitos pusės suprantu ir administraciją: baisu kažką radikaliai keisti, mėginant išlipti iš šitos stagnacijos, nes tai gali išbaidyti ir tuos likusius 50 čia dažniau besilankančių. O kas tada?

Nors su tokiu požiūriu į įvairiausius nesklandumus, reakcija į pasiūlymus bei "skubėjimą" atsinaujinti, greičiausiai neverta nė svajoti, kad kažkas galvoja apie tolimenius planus, o ne tiesiog stumia šią dieną. Tai ir rezlutatas toks, koks yra.

Kada sugrįši?

Diena verta šampano taurės