Kas visiems šiandien pasidarė? Kažkoks pamišimas...

Labai labai pikta katė. 

Sako belsk, ir bus atidaryta... Bet ko griebtis, kai kantrybė baigia išsekti ir krumplius ima įkyriai mausti, o durys vis dar atkakliai užsklęstos? Ką daryti? Drastiškai elgtis nenoriu, bet nesprauskit katės į kampą, žmonės mielieji...

Pareiškimas paduotas

Oi kaip laukiu komentarų, taip norisi judesio, kolektyvinės diskusijos ir įsijungimo

Taip taip, kiek kartų šioje svetainėje buvo kalbėta apie tai, kad kritiko ženklelį turintieji nė velnio nemoka kritikuoti ir kiek kartų tą ženklą turintys praleido tokius komentarus pro ausis? Tiek vieni, tiek kiti pasakys, jog daugiau, negu reikia.

Šiandien kiekvienas gali imti ir įrodyti, kieno tiesa. Norite būti geriausiu kritiku? Užsukite čia ir priimkite iššūkį. 

Laukiu visų drąsuolių!!! :)

Taigi taigi, sumezgiau tokią mintį, bet reikia pagalbos. Kaži, gal kas išties ranką ir padės suorganizuoti kolektyvinę pramogą? :)

Galvoju padaryti prozos kritikų "konkursą". Tai būtų varžytuvės vien dėl sportinio intereso, be jokių prizų ar siurprizų. Tiesiog grynas jėgų išmėginimas.

O reikia man visai nedaug - tik vieno prozos tekstuko, kurį reikėtų siųsti man el. paštu  :))
Raikalavimų nedaug. Galvoju, kad:
- optimali apimtis būtų iki 15.000 simbolių (be tarpų);
- pageidautina, kad būtų dar nepublikuotas rašyke (tinka žiloje senovėje skelbti tekstai, išnykę laike, kartu su ankstesnėmis Jūsų inkarnacijomis);
- autorius galės likti anonimu, bet tekstas bus viešai pataršytas, tad turėtumėte būti tam nusiteikę.


Na tai kaip, ar atsiras drąsuolių entuziastų? :))

Atrodo dauguma konfliktų kyla iš to, kad žmonės nepasitenkina būti pripažintais TIK saujelės gerbėjų. Jie nori būti mylimi VISUOTINAI.

Nors meilės siekiamybė lyg ir nėra blogis, bet nevertinimas to, ką turi, kartais žiauriai atlyginama atėmimu...

Padiskutuokim apie tai, koks turi būti idealus kritikas. Nuomones rašykite čia

Geriausi tatai buvo laikai ir blogiausi ... (IT WAS the best of times, it was the worst of times). Dikensas, "Dviejų miestų istorija". 

Šitą sakinį aš visad naudoju kaip kontraargumentą, kai kalba eina apie žodį "buvo". Pirmas sakinys knygoje, jame dukat pavartotas žodis "was", ir nieko, pasaulis nesugriuvo, knyga yra pripažintas klasikos kūrinys, išleistas, turbūt, daugiau nei 100 miliojonų tiražu. 

Pradedantys rašytojai, kurie bando publikuoti tekstus anglų kalba, dabar yra raginami visom išgalėm bent jau pirmam rankraščio puslapyje vengti žodžio "buvo". Vyraujanti nuomonė yra tokia: geras literatūrinis tekstas rodo, ne sako. Žodis "buvo" yra prikišamas ženklas, kad sakoma, o ne rodoma. Taigi, vyrauja nuomonė, kad literatūriniai agentai ar leidėjai, pirmam puslapyje aptikę žodį "buvo", toliau to teksto nebeskaito. Apgailestaujame, bet Jūsų tekstas atmestas ... 


Tai citata iš gerbiamo Mylistos komentaro, kuri man pasirodė vertinga. Pasidedu svetimą išmintį į savo "stalčiuką", kad turėčiau po ranka, jei kartais norėtųsi prisiminti, kokia situacija su tuo klastinguoju žodeliu "buvo".