Pagalvojau, kad pasidalinsiu savo rašymo patirtimi (kad ir kokia negausi ji būtų), pamąstymais ir pastebėjimais iš kitų autorių kūrybos. Galbūt kažkas pravers tiems, kas tik pradeda rašyti ir nežino, nuo ko pradėti.

Be savo pačios pastebėjimų įkeliu keletą nuorodų į St Sebastiano dienoraščius, kur jis labai žavingai ir teisingai (mano nuomone) pateikia keletą rašymo pamokėlių. 


Taigi nuo ko pradėti rašyti prozos tekstą? 

1. Pagrindas. Apsispręskite, kas bus pagrindas Jūsų rašomame tekste: nuotykis/istorija, emocijos, ar filosofija. 

Pagal rašymo sudėtingumą sudėliočiau nuo sunkiausio:

-Filosofiniai tekstai - sunkiausi, nes be geros idėjos, kurios paprastai neatsiejamos nuo gyvenimiškos patirties, įsigilinimo ir ilgų apmąstymų, nieko gero nesukursi;

-Emociniai - dažniausia klaida yra parašyti, kad herojus taip liūdi, taip liūdi, verkia ir verkia ir įsivaizduoti, kad jau sukurta tragedija. Ne. Emocija ne nurodoma, o turi kilti skaitytojui, dažnai net neįvardinant jos tekste. Reikalaujantis įgūdžių reikalas. Be to labai didelė rizika susitapatinti su personažu ir nuklysti į dienoraščius;

-Nuotykiniai tekstai, kuriuose pasakojama vienokio ar kitokio sudėtingumo istorija, nutikimas. 

Pradedančiam autoriui manau tinkamiausia yra rinktis aprašyti nuotykius: 'grynus', arba šiek tiek 'pamaišant' su filosofija, ir/ ar emocijomis. Taigi, kai apsisprendžiam, kas bus mūsų pagrindas, žingsniuojam toliau. 

2. Idėja. Pagalvokite, kokį tekstą malonu skaityti pačiam/iai. Greičiausiai toks pat patiks ir Jūsiškio skaitytojui, todėl dėliodami istoriją nepamirškite, kad rašote ne sau, o tam, kad sudomintumėte kitą.

Dėliokite istoriją. Man lengviausia pradėti nuo pagrindinio įvykio, 'kabliuko', ant kurio pakabinsit skaitytoją. Kai yra branduolys, lipinu visą priešistorę, dėlioju išvadas, parenku tinkamus veikėjus ir tt. 

3. Laikas apmąstymui. Kai turite idėją reikia duoti laiko jai subręsti. Tai gali užtrukti dienas. Jei įsivaizdavote, kad rašymas yra amžinas ekspromtas, tuomet klystate. Taip, pasitaiko, kad imi ir brūkšteli kažką tikrai neblogo vienu prisėdimu, be didesnio pasirengimo, tačiau tai pasitaiko retai. Visa kita remiasi darbu.

Taigi apgalvokite: kokie bus herojai (puiki pamokėlė apie juos yra čia: dienorastis/siek-tiek-apie-rasymo-praktika-persona zai/332758.html), kokia juos sups aplinka, kokie motyvai nulems vienus ar kitus veiksmus, kaip tai įtakos visą situaciją. Kas motyvuoja personažus, ko jie bijo, kas suteikia energijos ir tt. Visa tai greičiausiai liks 'už kadro', tačiau pats žinojimas ir ryškus personažo portretas autoriaus galvoje leis sukurti įsimintinesnį veikėją tekste.

Išnagrinėkite savo pagrindinius herojus: kokia jų išvaizda (nebūtina ją aprašyti, bet jei jos neįsivaizduojate labai aiškiai, tai gali nutikti taip, kad vienoje vietoje tai bus žavi žaliaakė blontinė, o kitoje, jau šviesiaplaukė, gintaro spalvos akimis... ), kokie pagrindiniai būdo bruožai, išskirtinumai. 

Konstruodami įvykių seką nepamirškite logikos ir priežaščių - pasekmių grandinės. Atsakykite sau į visus 'kodėl?', kad žinotumėte, kurie atsakymai svarbūs ir ką reikia paminėti.

Todėl neskubėkite. Jei herojus pažinostie, kaip savo draugus, tekste jie bus gyvesni ir įtikimesni, o jei istoriją mintyse išnagrinėsite itin smulkmeniškai, atrodys, kad pasakojate iš tiesų išgyventą įvykį, o ne padriką fantaziją.

4. Planas. Kartais pravartu pasižymėti pagrindinių įvykių seką, kad rašant nepasimestų svarbūs elementai, detalės, nenuklystumėte į beprasmius aprašinėjimus.  

5. Kūrinio apimtis. Pradedantieji kartais klaidingai galvoja, kad trumpus tekstus rašyti lengviau - netiesa. Reiktų pradėti nuo vidutinės apimties (pradėti nuo romano būtų švelniai tariant per drąsu), kuri suteiktų pakankamai erdvės tinkamai pristatyti herojus, išdėstyti fabulą, pasiekti reikiamą emocinį efektą.

6. Pasakotojas ir laikas. Prieš rašydami pasirinkite pasakojimo laiką ir kuriuo asmeniu pasakosite. Pradžiai išlaikykite juos per visą kūrinį nekintančius (po to galėsite eksperimentuoti). Atkreipkit dėmesį, kad pasakojimas pirmuoju asmeniu apribos. Negalėsite papasakoti, ką mato, jaučia, žino kiti personažai, reikės viską perteikti tik vieno asmens akimis.

7. Asmeninė patirtis. Naudokitės žinoma informacija. Galite 'pasiskolinti' draugui nutikusią istoriją ir ją šiek tiek adaptuoti, galite įtraukti ryškų tipažą iš savo aplinkos, pasinaudoti savo emocijomis, jų virsmais. Taip palengvinsite sau darbą, nes reikės mažiau fantazuoti, bus lengviau prisiminti tai, ką pasakojate.

8. Kiti elementai. Siūlau taip pat pasiskaityti apie dialogus (http://www.rasyk.lt/dienorastis/siek-tiek-apie-rasymo-praktika-dialogai/333295.html) ir aplinkos bei daiktų aprašymą (http://www.rasyk.lt/dienorastis/siek-tiek-apie-rasymo-prakt ika-aplinkos-ir-daiktu-/332553.html) 

Brendant per prozos pievas, neretai imi ir suklumpi ant Padūsavimo. Šioje erdvėje tai galėtu būti netgi atskiru žanru pavadinta . Padūsavimai, kuriuos vienija tema noriu - myliu - negaliu...

Ir taip pabosta rašyti tuos pačius komentarus, kad ėmiau ir nusprendžiau parašyti vieną bendrą:
- skaitytojo nedomina asmeninės autoriaus dramos, jei jos neišreikštos spalvingos, įtraukiančios, herojais ir įvykiais praturtintos istorijos forma. Visiškai nepatraukia tekstai, kur lyrinis herojus(ė) kalbasi su Juo/ Ja (taip, mistiniu mylimuoju, paprastai taip ir liekančiu be vardo), guodžiasi, kad myli, kad meilės atsako nesulaukia, kad Jis/ Ji išėjo ir paliko. Gryna asmeninė drama, be kūrybos ir be mąstymo apie skaitantįjį.
- rašymas auditorijai, nėra psichologinė pagalba rašančiajam. Taigi jei turite, ką pasakyti konkrečiam žmogui, tuome jam ir sakykite, mes nenorime to žinoti.
- čia ne facebook.com ir skyrelis "Proza" - ne būsenos langas.
- jei norite kurti, tuomet ir kurkite. Tai reiškia, kad turite sugalvoti siužetą, veikėjus, jų tarpusavio santykuius, problemą ir dar visa tai turi turėti pagrindinę mintį.
- gerbkite skaitytoją. Prieš publikuojant pagalvokite, ar pačiam patiktų skaityti tai, ką parašėte, jei su tekstu nesietų emocinis ryšys?
- jei parašėte kažką panašaus į "Aš sėdžiu prie lietaus lašais apsiverkusio lango ir jaučiu, kad Tu nebegrįši, kad palikai mane, nes tau mano meilės nereikia. Delnuose spaudžiu raudoną arbatos puodelį ir žinau, kad niekada jo nebebučiuos tavo lūpos, kad maniškėms taip pat lemta išdžiūti be tavo bučinių balzamo..." ir tt ir panašiai, tuomet būkite tikras - tai jau buvo parašyta N kartų iki Jūsų. Mes tai jau skaitėme. Nepatiko pirmą kartą, nepatiks ir šimtąjį.
- ieškokite savo kelio, savitumo, originalumo. Rinkitės temas, kurios traukia, intriguoja visų pirma Jus patį. KURKITE istorijas.
- kūryba yra darbas ir per dešimt minučių šedevrai negimsta. Praktika, darbas, nemigo naktys, rašymas ir perrašymas, taisymas ir tobulinimas - štai ko reikia.

Sėkmės mums visiems meilę surasti ir kūrybinę mūzą suvilioti. Tik nereikia šių dviejų stebuklų suplakti į vieną, nes šios damos - pavydžios.

Ir amžinai tas pats - kai aš turiu laiko, tai nėra nieko naujo paskaityt arba nulūžta rasyk.lt, o kai neturiu laiko - tai rašo visi kaip pasiutę. Kur teisybė? :)

"Nejaugi kiekvienas iš mūsų kenčia gyvenimo džiaugsmą?"

[Kunardu]

Labai senai vienas geras draugas sakė:


"Labai pavargau, norėčiau pagulėt durnyne..."

Tiksliau perteikti būsenos nebeįmanoma.

Žmonės, buvę dykumoje, sako, kad pirmomis dienomis labai sunku nieko negirdėti, tik save. Sako, reikia kelių dienų, kol išmoksti klausyti to vidinio balso ir jo nebebijoti.

Kad ir kaip būtų gaila, skaitant konkursinius darbus neišvengiamai kilo jausmas, kad dauguma autorių nusprendė ignoruoti tuos reikalavimus, kurie jiems netiko, vietoje to, kad pasitelktų fantaziją ir priimtų iššūkį.
Pradėjus skaityti buvau labai griežtai nusiteikusi vertinti principingai ir visiems, kurie neišpildė sąlygų, rašyti nulius, tačiau perskaičius pusę darbų suvokiau, kad tokiu atveju liks kokie penki darbai, kurie apskritai gaus kažkokį balą.
Galiausiai su savimi susitariau taip, kad išskiriu keturis pagrindinius reikalavimus: tema (išdavystė), veikėjų skaičius (du), vieta (alyvmedžių giraitė) ir laikas (1900 – 1920 m.). Perskaičius darbą pirmiausia įvertinu, ar išpildyta kiekviena šių sąlygų. Už kiekvieną neišpildytą skiriamas minus vienas balas (gali būti minus pusė balo, jei išpildoma iš dalies). Jei reikalavimas tenkinamas, balai neminusuojami. Įvertinus atitikimą reikalavimams lieka tam tikras balų skaičius, kuris laikomas maksimaliu galimai gautinu ir tuomet vertinamas kūrinys.
Tarkim kūrinyje neatskleidžiamas laikas (-1) ir vieta minima tik „tarp kitko“ (-0,5) – taigi rašinys gali būti vertinamas daugiausia 3,5 balo. Tačiau darbas, kaip prozos kūrinys, yra vidutiniškas (penkiabalėje sistemoje būtų įvertintas 3 balais) todėl skiriama pusė balų iš maksimaliai gautinų t.y. iš 3,5. Taigi galutinis balas yra  1,8.
Dar trumpai apie kriterijų vertinimą.
Visi pateikti reikalavimai yra esminiai ir turi vaidinti svarų vaidmenį kūrinyje, nes tokios buvo nurodytos pagrindinės žaidimo taisyklės. Vadinasi, nepakanka vienu sakiniu probėgšmais paminėti, kad personažai sėdėjo alyvmedžių giraitėje. Toks paminėjimas vertinamas kaip atitinkantis reikalavimus, tačiau  nepakankamas.
Taip pat opi problema pasirodė laikmetis. Vertinant klausiau savęs: ar aš suprasčiau, koks čia laikmetis, jei tai būtų ne konkursinis darbas. Gal jūs paminėjote, kad fone gaudžia pabūklai? Taip, ieškant tam tikro laikmečio tai būtų nuoroda į I pasaulinį, tačiau nežinant, ši pastaba nieko nepasako. Ir jei tai vienintelė nuoroda į laiką, skaitau, kad reikalavimas netenkinamas.
Tai tiek :)

Kad ir kaip būtų gaila, skaitant konkursinius darbus neišvengiamai kilo jausmas, kad dauguma autorių nusprendė ignoruoti tuos reikalavimus, kurie jiems netiko, vietoje to, kad pasitelktų fantaziją ir priimtų iššūkį.

Pradėjus skaityti buvau labai griežtai nusiteikusi vertinti principingai ir visiems, kurie neišpildė sąlygų, rašyti nulius, tačiau perskaičius pusę darbų suvokiau, kad tokiu atveju liks kokie penki darbai, kurie apskritai gaus kažkokį balą.

Galiausiai su savimi susitariau taip, kad išskiriu keturis pagrindinius reikalavimus: tema (išdavystė), veikėjų skaičius (du), vieta (alyvmedžių giraitė) ir laikas (1900 – 1920 m.). Perskaičius darbą pirmiausia įvertinu, ar išpildyta kiekviena šių sąlygų. Už kiekvieną neišpildytą skiriamas minus vienas balas (gali būti minus pusė balo, jei išpildoma iš dalies). Jei reikalavimas tenkinamas, balai neminusuojami. Įvertinus atitikimą reikalavimams lieka tam tikras balų skaičius, kuris laikomas maksimaliu galimai gautinu ir tuomet vertinamas kūrinys.

Tarkim kūrinyje neatskleidžiamas laikas(-1) ir vieta minima tik „tarp kitko“ (-0,5) – taigi rašinys gali būti vertinamas daugiausia 3,5 balo. Tačiau darbas, kaip prozos kūrinys, yra vidutiniškas (penkiabalėje sistemoje būtų įvertintas 3 balais) todėl skiriama pusė balų iš maksimaliai gautinų t.y. iš 3,5. Galutinis tokio kūrinio balas yra  1,8.

Dar trumpai apie kriterijų vertinimą.

Visi pateikti reikalavimai yra esminiai ir turi vaidinti svarų vaidmenį kūrinyje, nes tokios buvo nurodytos pagrindinės žaidimo taisyklės. Vadinasi, nepakanka vienu sakiniu probėgšmais paminėti, kad personažai sėdėjo alyvmedžių giraitėje. Toks paminėjimas vertinamas kaip nepakankamas.

Taip pat sunkiai įveikiama užduotis pasirodė nurodytas laikmetis. Vertinant klausiau savęs: ar aš suprasčiau, kad pasakojama apie XX a pradžią, jei tai būtų ne konkursinis darbas. Gal jūs paminėjote, kad fone gaudžia pabūklai? Taip, ieškant tam tikro laikmečio tai būtų nuoroda į I pasaulinį, tačiau nežinant, ši pastaba nieko nepasako. Ir jei tai vienintelė nuoroda į laiką, skaitau, kad reikalavimas netenkinamas.

Labai tikiuosi, kad tie, kurie pateks į kitą etapą, užduotį skaitys atidžiau. Ir priims jiems metamą iššūkį, o nesistengs nuo jo išsisukti.

Išminčius išnaikino evoliucija

Žmogus - tai vienintelis padaras, draugaujantis su savo aukomis, kurias vėliau suryja
(?)