Kaltės anatomija



Pasiekusi lieptelio galą, stoviu ir giliai alsuoju, giliai ir tankiai. Žiobčioju kaip žuvis, rydama šaltą orą, kuris tvilko gerklę ir kausto krūtinės ląstą. Ir neįtikėtinai ramina. Viduje, regisi, spengia. Spengia tartum užkliudžius didžiulį žalvarinį bažnyčios bokšto varpą, stovint tiesiai po juo, po pat kupolu. Virpulys nueina apatinio žandikaulio linija ir užsibaigia nervingai trūktelėjus lūpoms. Užverčiu galvą i apsiniaukusį rudens dangų virš ežero, bet akyse vis dar stovi nuogas draugės užpakalis. Draugės, perverstos per sofos ranktūrį, žemyn galva. Mintyse ir vėl užtrenkiu duris, sukišdama tą šiurpų vaizdą į saugų ir atgrasų kamputį, kuriame trošku ir nyku, tačiau aklina. Taip, kad neina ištrūkti. Niekada. Kol nepasirodo ji.

Tartum būtų sutverta šiam pasauliui tik tam, kad mane kankintų. Savimi. Savo balta kreivokų dantų šypsena, savo peroksidu nudegintais pašiurusiais plaukais, kuriuos nerangiai taršo flirtuodama su aplinkiniais, savo vapsvos liemeniu ir strėnomis, į kurias užsižiopso vyrai, jai praeinant pro šalį, ir savo tobulu baltu užpakaliu švytuojančių aukštyn žemyn aukštyn žemyn... Stipriai užsimerkiu, taip stipriai, kad iš akių kampučių ištrykšta ašaros.

Važiavome šešiese. Dvejomis mašinomis po tris. Kiekvienoje komandoje buvo po vaikiną. Visame kame stengėmės išlaikyti blaivą protą ir budrumą, kas taip svarbu keliaujant autostopu po nepažįstamą šalį. Saugumo dėlei mano kuprines šone buvo užkištas į rankšluostuką suvyniotas virtuvinis peilis. Garbanė ilgai iš manęs juokėsi, kai kroviausi daiktus ir grūdau lininėn šluostėn susuktus ašmenis kuo saugiau ir pasiekiamiau į kelioninį krepšį kartu su savaites atsargomis ir septynių dienų apatinių pamaina. Keliaujant tokiu būdu, dažnai negali nieko susiplanuoti ar nuspėti, todėl privalai būti pasiruošęs visoms įmanomoms situacijoms. Niekuomet nežinai kiek kilometrų gali tekti pėdinti palei ištuštėjusią autostradą, nevilty net neiškėlus optimizmo ženklo. Kodėl balsuojama nykščiu, optimizmo simboliu? Gal tai pasitikėjimo ir nuoširdumo gestas vairuotojui, tartum sakantis, ateinu pas tave su gerais ketinimais, ir tikiuosi išdalinti tik teigiamas emocijas kelyje. Netūrėk blogų kėslų mūsų atžvilgiu ir tu.

Šmaikštu. Ironiškai šypteliu. Net iki graudulio.

Mano peilis taip ir pragulėjo kelioninio krepšio dugne. Mano drąsa kartu su juo.

Didžiulis vokiečių jautakis, ryžas ir išraudęs, šnopavo virš mano draugės nuogo užpakalio, boluojančio tobulais apvalumais ant sofos ranktūrio.

Mane supykino.

Ne, iš tiesų manęs nesupykino. Ir net nesupykdė. Neapėmė įsiūtis ir nešokau ryžam vokiečių jaučiui ant kupros.

Aš uždariau duris.

Ir štai dabar vėlei susitikau ją mūsų universiteto miestelio rudens variu nusėtose tarpuvarčiuose. Po visų įvykių prabėgę pora metų. Jos žalias paltukas man priminė ežero vandenį. Manasis lietpaltis susupo mane į rūškano dangaus skiautę, tartum savimi stengčiausi užlopyti neryškią properšą, pro kurią bando įslysti saulės ruožas, karpantis balose įmirkusį spalio dienovidinį į sutrūkinėjusį punktyrą. Kalba nesirišo, taipogi sukarpyta į nuotrupas. Ji nusišypsojo. Jos šypsena man pasidarė kokti. Jos balsas man pasidarė koktus. Jos žalias paltukas taip derantis prie jos akių ir žalio ežero, tyvuliuojančio parke, anapus universiteto miestelio tvorų. Koktus ir drumzlinas. Tartum vėjo šuoras būtų iškėlęs visa iš dugno. Sielos padugne. Tesu sielos padugne. Menka ir baili. Sauganti savo kailį.

Apkabinau ją, pasveikinau gavus svajonių darbą, palinkėjau sėkmes. Ir paskubėjau pasprukti.

Ir štai stoviu ant lieptelio galiuko, sunkiai šnopuoju, dangus darosi toks pat drumzlinas kaip ir vėjo irklais išmaišytas ežero vanduo, pakilus dumbliams nuo dugno. Nuo mano sielos dugno iškeltos drumzlės plaukioja akyse ir savimi niaukia spalio dienovidinio dangų.

Nepamenu dėl ko tada susiginčijome su savo kelionės kompanionais. Kartais stengiuosi įtempti visas jėgas ir prisiminti, koks gi menkniekis pasitarnavo priežastimi mūsų  išsiskyrimui. Likome trise- aš, princesė ir garbanė. Tris mergiščios su savo kuprinėmis vidury niekur, kulniuojančios palei autostradą. Ėmė pyktis ir neviltis, nenumaldomai vakarėjant. Ir niekas nestojo. Tik jie.

Jų mašina trenkė salsvu žolės kvapu ir mėtomis sukimštomis į džino su laimo butelį, gurkšnojamą iš kaklelio. Vyrukai nežadantys nieko gero, bet tai ką jie siūlė masino. Pavojumi. Nuotykiu. Tartum sūpynėse, kurios užsuka, ir net suskausta pilvo apačią iš siaubo, gniaužiančio kvapą, pagalvojus, o jei šią akimirką saugos diržai atsisegs ir tu nuskrisi, taip toli kaip tik sugebės mestelti išcentrinės jėgos suktukas. Tačiau po kiekvieno skrydžio būna nutupimas. Švelnesnis arba ne. Esant antrajam variantui, tavo galūnės deformuosis nuo daugybinių lūžių. Lūžių, po kurių vargu ar besugebėsi kada vėl vaikščioti tiesus, aukštai iškėlęs galvą.

Oras sūkuriavo mašinos salone pro pravirus langus, pėdos sukeltos ant priekinių sėdynių, sandalai nuspirti. Vyrukai šaunūs nors ir nežadantys nieko gero.

Mūsų krepšiai bagažinėje. Žinoma, kitaip ir nebūtume sutilpusios trise ant galinės sėdynės, su visa savo manta. Nors iš pradžių buvau užsispyrusi laikyti įsitvėrus kuprinę ant kelių, apglėbus kaip vaiką, bet garbanė sudraudė mane piktoku žvilgsniu, "nebūk kvaila, ir neatrodyk įsitempusi. Džiaukis kad pasisekė pasigauti automobilį iki pat miesto D. Ar tu nori pernakt pagatve kulniuoti?".

Jų butai buvo du, kaimyniniai. Raktai nuo antrojo liko padėti ant batų spintelės. Prašiau, kad neitume, bet garbanė paėmė mano veidą delnuose, ir skvarbiai pažiūrėjo į akis "tu nori miegoti stotyje ar parke ant suoliuko?" Pasidaviau. Nuleidusi rankas nusekiau paskui juos visus giliau į kambarius. Dar pora stiklų džino su toniku, dar pora įtrauktų dūmų, ir mano nerimas kiek atslūgo. Tačiau garbanei nuvingiavus į gretimąjį kambarį ir parkritus ant lovos, pati pasislėpiau virtuvėje. Sėdėjau prie palangės ir žiūrėjau į stiklą iš anapus užgulusią akliną sutemą. Nežinau kiek laiko prakiūtojau ten, kolei nuovargis paėmė viršų, apsunkindamas gerokai apsvaigusią galvą. ir nusprendžiau grįžti pas drauges.

Vos pradariusi bendrojo kambario duris jas vėlei uždariau ir akimirką stovėjau apstulbusi, bandydama sugrumuliuoti patirtą vaizdą. Tuomet išsiblaiviusi akimirksniu puoliau prie garbanės gretimo kambario lovoje. Tysau ją ir purčiau, tačiau šioji nepasidavė žadinama. Desperatiškai kračiau už pečių ir bandžiau iškelti iš lovos. Skubėjau. Vokiško meitėlio kumštis sulig mano galvos dydžio. Jam užtektų vieno delno, kad atsikratytų jo šventę sutrukdžiusios mergiotės. Įsivaizdavau kaip mano baltos kojos laksto į šalis raudonam vokiečių mului šnopuojant virš manęs. Neviltyje atsisėdau prie lovos. Man ant peties užkrito nepažadinamai smigusios garbanės ranka, šiajai verčiantis iš padėties, į kurią betąsydama buvau paguldžius jos beatsakį kūną. Atsistojau ir išėjau. iš kambario. Pačiupau gretimo buto raktus ir išsprukau į laiptinę.

Tame bute mane pasitiko tuštuma ir ramybė. Susiradau kambarėlį ir užsidariusi jame užstūmiau prie durų spintelę. Kuo stangriau įsikutulavus į savo rūbus susiriečiau ant kušetes pritraukus kelius prie krūtinės. Ir nejučiom užmigau. Susitaikiusi su mintim, kad tereikia sulaukti aušros.

Aš atmenu, kaip pėdinom trise tartum nusikaltusios bėglės palei autostradą už miesto. Regėjos kuprinės už pečių buvo sunkesnės net ir už tarp mūsų pakibusią tylą. Be žodžių tądien davėme tylos įžadus. Todėl neturiu teisės rėkti. Rėkti susiėmus už gerklės, kurią drasko.

Ir staiga vienas maurų vandenyje man pasirodo jos galva, apkibusia žaliažolėm. Princesė tartum duoda ženklą, tikėdamasi pagalbos išsikapanojant ant mano medinio lieptelio, tačiau aš pasipiktinu. Matau kaip palinkusi dviem rankom pasineriu į ežerą iki alkūnių, ir stumiu jos prakeiktą galvą gilyn, skandinu ir kartoju sau panosy šnopuodama "mirk, kale, mirk,..." Ji nesimaskatuoja, lengvai rastu panyra po tiltelio lentomis ir nebeiškyla. Tuomet atšliju permirkusiomis rankovėmis, išsitiesiu ant lentų ant nugaros, veidu į blankios šviesos sklidiną dangų. Norisi, be proto norisi klykti. Išsižioju, bet pavyksta tik žiobčioti.

Tesu ant spalio dienovidinio valo pamauta žuvis.


.............................................

Emocija – kaltė

Paveikslas/ fotografija