Galiu susitaikyti su nulinės vertės kūrybos egzistavimu - visada yra tikimybė, kad autorius stengiasi, ketina tobulėti arba tiesiog turi kitokį grožio ir prasmės suvokimą. Galų gale čia juk kūrybinė svetainė, tad visokiausi kūrybiniai bandymai turi teisę egzistuoti šioje erdvėje.

Negaliu susitaikyti, kai prisidengiant laisvo žodžio idėja užsimerkiama prieš destruktyvias idėjas skleidžiantį ir leidžiama talpinti nieko bendro su kūryba neturinčius tekstus, kurių vienintelis tikslas yra šalies, santvarkos, visuomenės menkinimas, raganų medžioklė, nesantaikos kurstymas.

Lieka klausimas, ar aš noriu priklausyti bendruomenei, kuri renkasi savo tarpe išlaikyti tokius asmenis vien dėl to, kad egzistuoja demokratija ir žodžio laisvė. Leiskite priminti, kad nė viena laisva šalis neištveria be taisyklių bei įstatymų, kuriuos privalo kažkas užtikrinti.

Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, lygiai taip pat kaip ir teisę į pasirinkimą nebūti greta tų, kurių ideologija visiškai ir kardinaliai prieštarauja įsitikinimams apie tai, kas teisinga.

O kur patenka mirę demonai?

Vis galvoju

Perskaičiau daugiau nei pusę konkursinių darbų ir kyla tik viena mintis - kad apie seską galime rašyti tik kaip prievartos, apsivalymo, atgailos, išpirkimo, ar grynai mechaninį veiksmą. Lyg neteiktų džiaugsmo, būtų kažkoks niekingas, nederamas ir įmanomas tik esant pateisinimui. Daugybė moralinių bei etinių apribojimų ar dar bala žino kokių pančių. Taip ir norisi papurtyti ir išrėkti, kad būtų gerai išsivaduoti nuo tų “purvino kūno” baimių.

Kitas pastebėjimas - kodėl masturbacija? Ar per daug sudėtinga sukurti ryšį tarp dviejų (ar daugiau) personažų? Ar tai atrodo taip erotiška, nes (ne)pažįstama, o gal kelia mažiau moralinių / etinių dvejonių? Tiesiog keista buvo rasti tiek daug tekstų, kur erotikai užtenka vieno veikėjo.

Aplink tiek daug žmonių, norinčių BŪTI (rašytojais, profesionalais, autoritetais, vadovais...), ir tiek mažai pasiryžusių jais TAPTI (dirbti).

Subrendęs žmogus turi būti pasirengęs be įsižeidimo ir pykčio priimti žodžius "tu man nepatinki". Jei toks kažkieno atvirumas sukelia norą kautis dvikovoje, tuomet dar reikia šiek tiek ūgtelėti, kol galėsite priimti kitus žmones tokius, kokie jie yra ir leisti būti ne tik jiems, bet ir sau.

Užsiregistravę 47 autoriai pateikė 24  tekstus. Kas nutiko pusei planavusių dalyvauti mūšyje – sunku pasakyti, gal šventės sudrumstė planus, o gal įkvėpimas neaplankė, kas čia nuspės, o ir nėra labai svarbu. Skaitome ir džiaugiamės tuo, kas yra. Šiandien nesusilaikiau nepermetus akimis visų tekstų. Vertintojams tereikia atmesti 8 darbus iš visų paskelbtų, tad neturėtų būti sunku. Labai norisi paspėlioti, kas galėtų patekti į antrą etapą, bet pirma apie tuos, kurie išsiskiria teigiama prasme ir norėtųsi manyti, kad atrankinį etapą praeis.

- Aš ją pastebėjau (http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,battles.readView;b id,16;sid,74;id,904 )
- Tolimas taikinys (http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,battles.readView;b id,16;sid,74;id,907)
- Kaip aš susipažinau su savo Azazelu (http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,battles.readView;b id,16;sid,74;id,908)
- Lėktuvnešis vidury žmonių jūros (http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,battles.readView;b id,16;sid,74;id,912)
- Bomba (http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,battles.readView;b id,16;sid,74;id,916)
- Iš archyvų (http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,battles.readView;b id,16;sid,74;id,926)

Asmeniškai mane labiausiai užkabinusi idėja – mergaitės azazelas... :) Taip pat buvo neblogų idėjų ir tarp tų, kurių čia nepaminėjau, tačiau tekstui vien sumanymo paprastai nepakanka, reikia dar ir išpildymo, o tokios apimties kūriniui jis ypatingai svarbus. Tarkime „Planetos Huinimus valdovė“ – tikrai unikalus temos interpretavimas, tačiau nepajutau nei skaitymo malonumo, nei noro paskaityti tęsinį, ilgiau apsistoti ties šiuo tekstu. Kito autoriaus intriguojantis sprendimo pavyzdys Azazelą paversti bendruomene (sekta/ religiniu susivienijimu?), tačiau ir vėl klausimas, ar nevertėjo to pateikti kitaip ir ar pasirinkta svetima kultūra šioje vietoje nėra inkaras autoriui.

Dar vienas bandymas „***“ – manau autorius labai drąsiai nusprendė visas kortas sudėti ant intrigos ir ant vilties, kad vertintojai norės sužinoti tęsinį. Ir ta intriga suregzta tikrai gražiai, tačiau ar komisija tai palaikys savarankišku tekstu, čia bus matyt.

Kieno galimybėmis patekti į sekantį etapą abejoju? Visų pirma manau, kad bus atmesti tekstai, ženkliai viršijantys nustatytą apimtį. Suprantu, kai yra procentinė paklaida (nors net keli autoriai sugebėjo išnaudoti simbolių limitą tobulai, parašydami jų lygiai 4000), tačiau kai apimtis viršijama keletą kartų, nemanau, kad tai sąžininga kitų autorių atžvilgiu, nes galimybės pristatyti personažus, siužetą ir visą kitą yra visiškai skirtingos turint 4000 simbolių ir kelioliką tūkstančių. Tačiau, kaip tai įvertins komisija paaiškės netrukus.

Sau pasižymėjau 8 tekstus, kurie pasirodė mažiau įtraukiantys, tačiau nusprendžiau, kad subjektyvi nuomonė neturėtų gadinti nuotaikos autoriams, laukiantiems verdikto, ypatingai tuomet, kai ji gali radikaliai nesutapti su komisijos nuomone. Tad lauksime, ką pasakys tie, kurie turi sprendimo teisę. Visiems smagaus laukimo ;)

Mes vis kalbame apie tai, kokie čia prasti yra kritikai. Atrodo nebeturiu ko pridurti šia tema. Už tai į klausimą norėčiau pažvelgti kiek iš kito kampo: gal vertėtų pakalbėti apie autorius, vietoje to, kad kalbėtume apie kritikus?
Tad kritika nepatenkintiems autoriams siūlyčiau keletą klausimų savianalizei:

1. Kodėl publikuoju savo kūrinį: aš noriu būti mylimas (iš kur šis poreikis?) ar noriu lavinti savo įgūdžius?
2. Jei nuoširdžiai noriu lavinti įgūdžius, tuomet kodėl negaliu priimti kritikos?
3. Jei negaliu priimti kritikos, tuomet gal aš meluoju sau dėl įgūdžių lavinimo ir tikrasis poreikis yra visai kitas (noriu būti mylimas)?
4. Kas svarbiau: žinoti, ką darau ne taip ir kur reiktų pasitaisyti, ar kad su manimi kalbėtų švelniai? Kitaip tariant ar mažėja informacijos vertė nuo jos perdavimo būdo?
5. Jei aš tikiuosi, kad mane priims tokį, koks esu, tai kodėl nesuteikiu šios privilegijos savo skaitytojui (Eco „Atviras kūrinys“ Kiekvienas vartojimas yra interpretacija ir atlikimas, nes su kiekvienu vartojimu meno kūrinys atgimsta kaip nepakartojamas – kitaip sakant kiekvienas skaitytojas turi teisę į savitą kūrinio suvokimą, kaip autorius į savitą kūrybą)
6. Kodėl kūrinio kritiką priimu kaip savo asmenybės kritiką?
7. Ar (kiek) mano savivertę įtakoja pašalinių, man nepažįstamų, žmonių nuomonė ir vertinimai?
8. Kodėl mane taip lengva išmušti iš pusiausvyros (man tinkamiausios būsenos, kurią pasirinkau) ir išprovokuoti emocijas, kurių aš nenoriu: kiek aš esu savo paties šeimininkas?
9. Ar dėl to, kad kažkas mane pavadina kupranugariu, man išauga kupra? Jei ne, tuomet žr.8

Gera apklausa pirmame puslapyje (nors man kaip moteriai, žinoma nelabai patinka, kai kas primena, kiek jau pasenau, bet...) :D
Kaip bebūtų, mėginu prisiminti, kuriuos žmones čia mačiau tada, kai atėjau į rašykus ir kuriuos iš jų vis dar tenka laimė čia "sutikti".
klimbingupthewalls
Svoloč
St Sebastianas

Kažkaip trumpas sąrašėlis. Matyt atmintis sušlubavo...

Suprantu, kad internete nelengva rasti daugiau informacijos apie miniatiūrą, kaip žanrą: kas jam būdinga, kokie bruožai, į ką svarbu atkreipti dėmesį. Greičiausiai pavyks iškapstyti tik sausą apibrėžimą, kad „miniatiūra – mažos apimties, labai glaustas literatūros, muzikos ar scenos kūrinys“, tačiau ar to pakanka, kad būtų galima susidaryti vaizdą apie šį žanrą? Greičiausiai ne. Ir tai akivaizdu čia skaitant tekstus, kuriems prilipinama etiketė „miniatiūra“. Kadangi po ranka jokio literatūros vadovėlio neturiu (jei kas turi ir dar netingi surasti, perspausdinti ir pasidalinti platesniu komentaru – mielai prašom), galiu pasiūlyti tik vadovautis vien pačiomis bendriausiomis gairėmis:

1. Bet kuris kūrinys turi (tiesiog privalo) sudominti skaitytoją. Tai galima padaryti pasakojant istoriją, perteikiant jausmą, išreiškiant idėją/ mintį. Tačiau kažkas naujo ir nematyto būti privalo, kitaip laikas sugaištas kūriniui perskaityti bus tiesiog pražudytas.
2. Turi turėti idėją, užkoduotą žinutę, kurią norima perduoti skaitytojui.

Iš tiesų miniatiūra yra gana keblus žanras, nes reikia mokėti labai greitai užkabinti, supažindinti su aplinka/ veikėjais/ emocijomis, suregzti siužetą ir visą tai padaryti, kol skaitytojas nespėjo kvėptelėti. O tai jau yra „oho“ kategorija, tad pradėti savo literatūrinį kelią nuo miniatiūrų, kaži ar labai išmintingas pasirinkimas.

Man nusispjauti, ką jūs apie mane galvojate. Aš apie jus iš viso negalvoju.

***

Norint būti nepakeičiamam, reikia visą laiką keistis.