Miniatiūra – tai vienas iš didybės prieglobsčių. [Gaston Bachelard]

Suprantu, kad internete nelengva rasti daugiau informacijos apie miniatiūrą, kaip žanrą: kas jam būdinga, kokie bruožai, į ką svarbu atkreipti dėmesį. Greičiausiai pavyks iškapstyti tik sausą apibrėžimą, kad „miniatiūra – mažos apimties, labai glaustas literatūros, muzikos ar scenos kūrinys“, tačiau ar to pakanka, kad būtų galima susidaryti vaizdą apie šį žanrą? Greičiausiai ne. Ir tai akivaizdu čia skaitant tekstus, kuriems prilipinama etiketė „miniatiūra“. Kadangi po ranka jokio literatūros vadovėlio neturiu (jei kas turi ir dar netingi surasti, perspausdinti ir pasidalinti platesniu komentaru – mielai prašom), galiu pasiūlyti tik vadovautis vien pačiomis bendriausiomis gairėmis:

1. Bet kuris kūrinys turi (tiesiog privalo) sudominti skaitytoją. Tai galima padaryti pasakojant istoriją, perteikiant jausmą, išreiškiant idėją/ mintį. Tačiau kažkas naujo ir nematyto būti privalo, kitaip laikas sugaištas kūriniui perskaityti bus tiesiog pražudytas.
2. Turi turėti idėją, užkoduotą žinutę, kurią norima perduoti skaitytojui.

Iš tiesų miniatiūra yra gana keblus žanras, nes reikia mokėti labai greitai užkabinti, supažindinti su aplinka/ veikėjais/ emocijomis, suregzti siužetą ir visą tai padaryti, kol skaitytojas nespėjo kvėptelėti. O tai jau yra „oho“ kategorija, tad pradėti savo literatūrinį kelią nuo miniatiūrų, kaži ar labai išmintingas pasirinkimas.