- visi mes čia egocentrikai, tik vieni tai moka paslėpti geriau nei kiti.

Ne taip sunku gyventi tamsoje, kaip stebėti saulės atšvaitus, sudrąskančius juodumą ir vėl pranykstančius.

Ne taip sunku žiūrėti į saulę, kaip iš šviesos glėbio panerti į tamsą ir prarasti gebėjimą matyti.

Pilkos smailės kaminų išsipynė kasas ir paleido savo purias garbanas tiesiai dangui į akis

"We are all searching for someone whose demons play well with ours."


M. Coates

Sako, kad griauti lengviau nei statyti.

Bet būna kartais, kad šie žodžiai, kaip aitri ironija, užstringa kažkur pusiaukelėj.
Nes juk būna ir visiškai priešingai.

Turėti ir neturėti - tuo gali būti vienodai ir baudžiama, ir apdovanojama

"In My Secret Life" over and over again...

Jei sudaužytą indą atkurti galima vienu vieninteliu teisingu keliu ir tūkstančiais klaidingų, tai žmogaus gyvenime dažniausiai viską galima sutverti tik šimtais netobulų būdų, nes to vieno idealaus tiesiog nėra.

Tęsiant mintį apie išankstines nuostatas, kurias vis dėlto turime skaitomų kūrinių, nors gal labiau jų autorių, atžvilgiu, reiktų išpažinti nuodėmes, kurias esu pagavusi save darant ir pastebėti keletą paslydimų, kuriuos nužiūrėjau kitų skaitančiųjų komentaruose.

<> Mėsa ir kaulai. Vieni linkę daugiau reikšmės teikti turiniui, kiti formai. Nieko tame baisaus – skaitytojai tokie patys: vieni nori „paglostyti akis“, kiti – „pašiurenti mintis“. Jei autorius, išorinis estetas, sutinka save atitinkantį skaitytoją, tuomet puiku. Bet kas nutinka, kai autorius, kuris paprastai žaidžia formomis ima ir sulošia vidiniu turiniu bei mintimi? Ar visi, kurie įpratę prie įprasto dėmesio pasidalijimo, sugeba greitai susiorientuoti ir suvokti, kad įvyko kažkokia mutacija? Ar jie vis dar iš inercijos vertina išorinį kiautą, pamiršę dėti pastangas minties ieškojimui? Ar toks autorius turi šansą pasiekti skaitytojo mintis, ar jis amžiams liks įkalintas už savo paties sukurtų įmantrių formų?

<> Kas sveria daugiau - kilogramas vinių, ar kilogramas plunksnų? Tobulas pavyzdys minčiai iliustruoti: kai skaitom Svoloč kūrinius, leidžiame jam egzistuoti tik jau apibrėžtoje (jo paties), spygliuota viela aptvertoje, teritorijoje. O jei jis iš jos išlipa, tuomet imame tai laikyti trūkumu. Kas tai? Objektyvus vertinimas, ar vis dėlto išankstinė nuostata, koks turi būti autorius ir jo kūriniai (suprantu – ir man patinka tie jo aštrumai, bet vis dėlto...)?

<> Smėlio dėžė. Arba naujokai nieko nesugeba. Bet juk sakoma, kad išimtis patvirtina taisyklę, todėl, kai kyla noras daryti išvadą, jog pradedantysis nesusitvarko su siužetu ar su personažais, reiktų pagalvoti, ar tai tikrai negali būti tikslingas ėjimas, o ne netyčinis paslydimas.

<> Literatūrinis volas. Kartais kartelė pakeliama taip aukštai, kaip tik įmanoma - „kūrinys privalo kažką duoti skaitytojui“ (čia, mano nuomone, yra maksimalus reikalavimas autoriui). O visus tuos, kurie „nieko neduoda“ voluojam išsišiepę. Bet čia reiktų prisiminti, kad dažnai tas „kažką“ yra skaitymo malonumas ar atsipalaidavimas, atotrūkis nuo realybės, įsijautimas, užsimiršimas, kurį suteikia autorius savo „lengvo turinio“ literatūra. Todėl juokas pro ašaras matyti, kai po akivaizdžiai tokiu (pavadinkime pramoginiu) tekstu, kad ir kaip sklandžiai bei įtikinamai parašytu, kažkas ima moralizuoti, jog tekstas „nieko neduoda“. Duoda, tik gal ne tai, ko reikia tam konkrečiam skaitančiajam.

<> Nemadingi kraštutinumai. Kas pasakė, kad penkių sakinių kūrinys yra per trumpas ir negali sukrėsti iki sielos gelmių, o penkiasdešimties tūkstančių simbolių veikalas gali būti tik grafomanijos apraiška? Mes taip pasakėm kažkur ir kažkada, o dabar šita miera mieruojam daugumą. Mušt per nagus ir per letenas už tokius įsitikinimus, nes tik nuo autoriaus priklauso, kokia turi būti apimtis ir kaip jis ją sugeba suvaldyti.

<> Myliu nemyliu. Ach, ką čia ir besakysi – su laiku ir su vis ilgėjančiu perskaitytų kūrinių sąrašu mes renkamės sau mielus ir nemielus autorius. Ir labai sunku, kai kažkas iš „mylimukų“ ima ir nugrybauja, prirašo kokių „pievų“, arba išlenda koks išsišokėlis su tekstu, geresniu už vidurkį. Nei vienu, nei antru atveju nėra lengva imti ir pasakyti tiesą: „Tu susimovei“ arba „Tu šaunuolis“. Jei jau širdy rusenanti (ne)meilė yra per didelė, kad tai būtų įmanoma pripažinti, tuomet protingiausias ir vienintelis sprendimas - imti ir patylėti.

Pabaigai reiktų suraityti kokią sparnuotą frazę. Tik sunku kažkaip, tiek visko išpažinus. Belieka tik pasiguosti, jog faktas, kad žinai kelią, prie tikslo (objektyvumo) nenuveda. Jį pasiekti (sąžiningą, konstruktyvią kritiką) galima tik einant tuo keliu. Bet nepaneigiama tiesa ta, kad be kelio ir be žinojimo nebūtų įmanoma net iš vietos pajudėti, tad tarkime, kad pirmas žingsnis žengtas.

*** Kad nebūtų nesusipratimų, noriu pažymėti, kad šį įrašą skiriu SAU (ach kokia aš savanaudė) ***

Vis svarsčiau ir nusprendžiau, kad vienintelis, absoliučiai vienintelis būdas gauti (parašyti) teisingus ir nešališkus komentarus yra kūrinių autorių anonimiškumas.

Tačiau to, savaime suprantama, niekada nebus, todėl belieka pasikliauti savo sąžine ir vidine disciplina.