Kai trys didžiosios darbo dienos praeina  tai galima ir šventės.

Po dviejų ytempto darbo dienų vėl lanko nemiga.
Beprotiškai skauda kojas ir nugara. 
Šventės yra šventės.

Tyliai susėdame prie stalo, 
Plotkelę draugiškai dalinkim. 
Laimė, meilės ir sveikatos
Linkėdami apsikabinkm.

Po truputį baltos laimės! 
Po stebuklų pilną kiemą! 
Po aruodą tikros meilės! 
Po svajonę ne tik vieną!

O man norisi pažaisti, 
Apsimest maža snaige. 
Noriu skristi,  lyg plaštakė
Vėjo sukamam laike. 

Ne. Nenoriu surimtėti. 
Noriu būti vaikiškai naivi. 
Noriu dūkti, noriu šėlti,
Ten, kažkur su tavimi.

Parašyti,  paprašyti  noriu,
Buk tu mano Seniu savanoriu. 
Kai aplinkui suksis snaigės, 
Kol Kalėdos dar nepasibaigė. 
Būk tu mano, po egle,
Tą gražia dovanėle. 
Parašyti, paprašyti noriu,
Būk tu mano Seniu savanoriu!

Nei aš groju,  nei dainuoju, 
Net nemoku šokti. 
Daug yra tokių dalykų, 
Kurių nelemta išmokti.

O gal ir pats laikas nusiteikti šventiškai?

Ką čia pakibint, kad būtų linksmiau?
Ieškojau mėnulio,  bet žvaigždę radau. 
Kalbinau vėją,  o šaltis atsakė.:-
- Ruduo greit praeis. Suksis sniego plaštakės. 
Praeis liūdesys,  viskas stosis į vieta. 
Iš sniego gims seniai ir jų karietos. 
Baltaskarės pozuos objaktyvams...

Pasiilgau balto sniego. 
Ir takų,  kur zuikiai bėgo. 
Pasiilgau balto miško
Ir tavęs, bailusis kiški.