Kaip gera... Pamatyti jo akis... Lūpas... Veidą... Rankas... Jį... Nebereikia man maisto... Oro... Vandens... Reikia tik JO... Ir man tas pats, kad su juo susitiksiu tik tuomet, kai šalia bus jo mergina... Ir man visiškai nerūpi, kad jis bučiuoja jos lūpas... Ir man nė kiek neskaudu, kad jis nevengia apie ją kalbėti prie manęs... Atvirškčiai... Kiekvienas jo žodis, apie bet ką, man lyg muzika... Jo buvimas šalia, nesvarbu su kuo, man skleidžia šilumą... Ir aš žinau, akd jis mane myli... Žinau ir tai, akd ne taip, kaip aš jį, bet jis mane myli... Aš visviena esu išskirtinė jam...

            O jis man taipogi...

                          Myliu...

Norint užmigti su šypsena, o prabusti su noru daryti vos ne bet ką, kaas teiktų džiaugsmą kitiems, man tereikia prieš einant miegot išgirsti Jo balsą...

  Kai po pagalve ėmė skambėti mano mobilus, aš miegojau. Net nesupratau kaip atsikėliau, net nesuvokiau, jog tai skamba mobilus, bet pamačiusi ant ekrano blyksinti Jo vardą... Pakėliau ragelį ir kupina vilties išgirsti Jo balsą IŠGIRDAU! Iš pradžių jis pasisveikino nedrąsiai, tik šiek tiek kalbėdamas, bet toks švelnus... Pakalbėjome, tuomet davė pakalbėti su savo, bei mano draugu, kuris išvykęs su juos... Pakalbėjau ir su juo, o tuomet girdžiu fone "Ei, duok man dar, kai ką noriu pasakyti". Mano širdis krūptelėjo, nes žinojo, jog ausys tuoj vėl išgirs jo melodingą balsą... Jis perėmė ragelį ir ištarė "Aš tik norėjau pasakyti, kad labai tavęs pasiilgau... Net neįsivaizduoji kaip dabar egra gulėti ir vidury nakties girdėti tavo balsą, kaip aš jo buvau apsiilgęs... Pasiilgau jūsų visų... Laukiu kol vėl susimatysim... Kiekvieną aikimirką galvojam apie jus... Aš dabar patiriu TOKĮ malonumą kalbėdamas su tavimi... Tu net neįsivaizduoji". Tai buvo neapsakoma... Išgirsti iš jo tokius žodžius, kai pati jam galiu pasakyti lygiai tą patį...

    Ech, KAIP aš jį myliu...

Kaip ir maniau, kaip ir sakiau. Tiesiog suplanuota diena kartais būna suprantama kaip vos ne didžiausias pasirinkimas gyvenime... Et, kodėl žmonės tokie... Neapmąstantys visų galimų variantų? Neįsigilinantys į kito jausmus? Nevaikštantys kito žmogaus mokasinuose? Ech, turbūt teks ištverti ir be to...

    Pasiilgau kai ko... Ir greitai turėčiau jau sulaukti tos akimirkos, kai galėsime susitikt... Myliu...

Kartais dėmesiui išgauti panaudoti nervai prikviečia daug bėdos... Nebent šalia būtų draugai, kurie padės ir parems...

Aš džiaugiuosi turinti draugų. Svarbu ne kiekybė, o kokybė. Džiaugiuosi ir tuo, akd turiu jų gan nemažai, o ir gerų... Žinoma, vieni iš jų tik vadinami draugais, tačiau taip nereiktų... Tačiau kaikurie, štai kaip pavyzdžiui vienas toks vadinamas GERIAUSIU DRAUGU, man yra nerealiausi žmonės pasaulyje. Man galite neduoti oro, tik duokite praleisti laiko su jais, su juo... Ir aš liksiu ne tik kad gyva, bet ir neapsakomai laiminga... Na ir kas, kad tas, kurį myliu, mane myli ne taip... Na ir kas, kad aš jam geriausia draugė, o jis man visas gyvenimas... Na ir kas, kad kiti įsivaizduoja, kad man labai sunku, kad aš negaliu apie tai kalbėti, akd mane jis skaudina... Ne! Jie nesupranta, kad mano meilė nužudo visus kitus jausmus. Aš jį myliu ir kiekviena su juos praleista akimirka man yra brangiausia. Jie to jausmo nesupranta, bet man nerūpi. Nes aš jaučiu palaimą vien mąstydama apie jį...

    Negalima sudeginti ugnies...
        Paskandinti vandens...
          Užpūsti vėjo...
              Ar sunaikinti meilės...

              Mano širdis kupina jos, meilės...
Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet tai tiesa...

          Myliu tave, mano geriausiasis drauge...

Kodėl kartais pasirinkimai būna tokie skaudūs... O skaudžiausia būna tai, kad įskaudini kitus... Nekenčiu skaudinti... Jau geriau visi skaudinimai būtų skirti man, nei kad nuo manęs kažkam... Kodėl reikia rinktis? Kodėl negali būti pusiausvyros tarp vienų dalykų ir kitų... Kodėl dažniausiai traukia abi pusės, o galiausiai viena tenka paaukoti, kad ir kaip tai būtų sunku... Ir kodėl kartais žmonės paprasčiausią veiksmą interpretuoja kaip pasirinkimą... Negaliu su tuo susitaikyti...

Pokalbiai... Myliu juos... Mėgstu kalbėtis... Apie save, kitus... Požiūrius, nuomones, jausmus... Tačiau džiaugiuosi tuo, kad niekas nesugeba įeiti į mano vidinį pasaulį... Tas, kuriam nėra ribų mano, jog durys neatvertos, mano, jog ji neturi išskirtinių teisių... Žydraaki, tau paskirtas "VIP" bilietas į mano sielos tankmes... O kiti, manantys, jog jei aš atsakysiu į patį asmeniškiausią klausimą su smulmenom, tai reikš, jog aš atsivėriau... Cha. Toli gražu ne... Aš į vidų žmonių neįsileidžiu, pasakau nuomonę apie tą ar aną, bet į vidų - dar neįėjo niekas... O teisę turi tik vienas...

    Myliu tą vienintelį...

                Nekenčiu rinktis...

                          Noriu greičiau jį pamatyti...

                                      Bijau...

...Kad jis netaptų vienu iš mano nepasirinktų...   

                  Bet visviena - myliu ir mylėsiu jį...

Tos didžiulės didžiulės bangos teškiančios mane ant šlapio smėlio, o purslais nuplaunančios smėliną veidą... Toks atsipalaidavimas... Galva lieka tuščia, be minčių... Na, su viena vienintele mintimi... Apie Jį... Nes tik jis visuomet su manimi... "In-real" arba mintimis...

                    Myliu...

Ak, dėkoju jums, ausys mano mielos, jog suteikiate man galimybę girdėti Jo balsą... Tai nuostabu! Net po ryte pavogtų materialių turtų skendėjusią ne pačioje geriausioje nuotaikoje mane išgelbėjo paprastų paprasčiausia... Klaida. Vienu skaitmeniu per didelis skaičius parašytas žinutėje prikvietė skambutį, kurio metu aš išgirdau JO balsą! Po šitiekos laiko... Mmm... Kaip buvo gera... Girdėti tavo už bet ką švelnesnį balsą... Tai pakėlė man nuotaiką ne tik, kad dienai, bet žyyymiai ilgiau... Myliu tave! Dėkoju žmonėms išradusiems telefonus...Ar tu įsivaizduoji, jog vos keli tavo žodeliai... Tavo skambus juoaks... Jie man priminė, jog aš kasdieną mirštu, t.y. kad artėju prie džiaugsmo kulminacijos! Kaip aš tavęs pasiilgau... Kaip aš tave myliu... Kaip... Aš laukiu tos akimirkos, kai mes vėl susitiksim...

          Jau greit...

Likime... Net jei aš netikiu, kad mes esame marioentės, valdomos tavo rankų, visvien, kodėlk tu šitaip keiti mūsų gyvenimus... Kodėl tu kreti piktas išdaigas? Kodėl pakiši koją mūsų svajonių išsipildymams? Kodėl tiesiog imi ir apverti viską žemyn galva? Kodėl? Kodėl mano mylimas žmogus atitolinamas nuo manęs dar didesniu laiko tarpu? Kodėl mes negalime susitikti greitai? Kodėl tu jį nuo manęs nustumi dar savaitei? Daugiau nei svaaitei! Gal tau tai tėra tik amžinybės dalis... Sekundėlė, o ne savaitė... Bet mano širdžiai ištverti daugiau nei 7 dienas be Jo... Tai yra didžiausia kančia... Atrodo tai tik laikas... Tačiau dabar tai... Ech... Perdaug... Žydraaki, laukiu tavęs nesulaukiu... Dienomis naktimis svajoju apie tą akimirką, kai vėl regėsiu tavąsias akis, girdėsiu už bet ką švelnesnį tavo balsą ir galėsiu stipriai stipriai tave apsikabinti... Grįžk greičiau... O tu, likime, nesirūpink, kad ir kokius pokštus krėstum, mano meilė įveiks bet ką ir aš vėl greitai džiaugsiuosi Jo draugija...

O man taip būna... Staigiai pajunti, kad tas žmogus nebepatinka. Ir daryk tu ką tik nori - verskis kūlvirsčiais, šokinėk ant kojos mažojo pirštelio, iš septynių plaukų susidėk cheminį... Ir ent jei viską darysi vienu metu - niekuo tai nepadės... Jis nepatiks ir tiek. Kad ir kaip mylėjai - tiesiog nebegalėsi pakęsti, net jei mėginsi. Bet būna, kad ir praeina... Taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo... Tačiau JIS man pradėjo patikti ne staiga... Tačiau tai tęsiasi... Meilės pavidalai vis keičiasi... Tačiau pati meilė tebelieka... Myliu tave, girdi? Kad ir kur bebūtum, kad ir ką begalvotum... Myliu!.. O dar, kai pasakei, kad aš tau geriausia draugė... Kad manęs nepasidalini... Dėkui :) Tai sakei ne man, o tai atrodo dar tirkiau... Ne man skiedi, o jei pripažįsti tai kažkam, kas tau taipogi artimas, man tai nerealu... Dėkui tau... Myliu...

O tas staigus patikimas... Nepatikimas... Jis mane nervina... Jaučiuos nepastovi.... TAčiau džiaugiuosi vienu pastoviu jausmu, kuris viską nugali.

Ei, girdi? Aš tave myliu!..

Šėlo jaunuolių kompanija. Jie šokinėjo, linksminosi, tiesiog džiaugėsi jaunyste. Fone skambėjo roko muzika. Netoliese mindžiukavo ir pensininkų pora, atėjusi stebėti renginio. Moteriškė labai kukliai šoko: Pristatinėjo koją prie kojos. Ji spinduliavo savyje užslėpta jaunyste, kuri negalėjo būti išreikšta dėl įvairiausių stereoptipinių požiūrių. Jos vyras nešoko net jai bandant išjudinti jį. Jis buvo susikaustęs ir vaizdavo nepatenkintą. Nors pats puikiai suprato, jog jei nusimestų tas jį pančijančias pažiūras ir nekreiptų dėmėsio į aplinkinių stereotipų sugadintus žvilgsnius, jis galėtų tą vakarą praleisti taip, kaip dar niekuomet nepraleido. Nes jis pažadintų jaunystę,  kuri nemirė, o tiesiog užsislėpė jame... Et... Man jų gaila...