"I'm happy and i want to die... Now". Pasakė jis. Tai nuskambėjo taip įdomiai... Aš tik nusišypsojau ir nieko nesakiau. Man tai nuskambėjo natūraliai. Jis tikėjosi mano reakcijos, bet nesulaukė, pastebėjęs, kaip paprastai ir aksdieniškai aš į tai žiūriu. Jam tai patiko, akd mirties aš nebijau, o priimu, kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau man visvien keista. Aš numirti noriu, kai man blogai. Tarytum siekdama harmonijos. Kai bloga - mirtis tarytum džiugesį nešanti dama. Ir blogo ir gero bus po lygiai... Tačiau kai man gera, aš nenoriu mirti... Noriu, kad ta laimė tęstųsi, užuot pasiekusi kulminaciją - mirtį... Tarytum nenoriu perpildyti taurės ir nesukrauti perdaug džiaugsmo į vieną... O jis ne toks... Jei jau džiaugtis - tai iki galo, jei ne, tai ne... O aš... Aš tiesiog siekiu harmonijos...

Tavęs pasiilgstu, tau net neišvažiavus... Mano gyslomis teka krauajs, persotintas tavimi... Išėmus tave iš mano esybės, ji numirtų, kaip kanarėlė be lesalo... Prašau, nepradink... Nors tu "tik" asmuo, tu mano gyvenimas... Konkretus gyvenimas... Mano... Gyvenimas... Tu...

"Visada yra išimčių"... Tuomet ir šioje tiesoje turi būti išimtis. Reiškia ne visada yra išimčių... Bet jei nevisada jų yra, reiškia, jog pirmoji frazė yra klaidinga, o jei ji klaidinga, tuomet ir antrosios nereikia... O be pirmųjų išviso nebereikia daugiau frazių ta tema... Tačiau jei jau ta pirmoji frazė teisinga, tuomet kaip ji pati gali turėti išimčių ir toliau teigti esanti teisinga? Kažkokia apgaulė... BAIKIT MUS APGAUDINĖTI!