Kodėl kartais pasirinkimai būna tokie skaudūs... O skaudžiausia būna tai, kad įskaudini kitus... Nekenčiu skaudinti... Jau geriau visi skaudinimai būtų skirti man, nei kad nuo manęs kažkam... Kodėl reikia rinktis? Kodėl negali būti pusiausvyros tarp vienų dalykų ir kitų... Kodėl dažniausiai traukia abi pusės, o galiausiai viena tenka paaukoti, kad ir kaip tai būtų sunku... Ir kodėl kartais žmonės paprasčiausią veiksmą interpretuoja kaip pasirinkimą... Negaliu su tuo susitaikyti...

Pokalbiai... Myliu juos... Mėgstu kalbėtis... Apie save, kitus... Požiūrius, nuomones, jausmus... Tačiau džiaugiuosi tuo, kad niekas nesugeba įeiti į mano vidinį pasaulį... Tas, kuriam nėra ribų mano, jog durys neatvertos, mano, jog ji neturi išskirtinių teisių... Žydraaki, tau paskirtas "VIP" bilietas į mano sielos tankmes... O kiti, manantys, jog jei aš atsakysiu į patį asmeniškiausią klausimą su smulmenom, tai reikš, jog aš atsivėriau... Cha. Toli gražu ne... Aš į vidų žmonių neįsileidžiu, pasakau nuomonę apie tą ar aną, bet į vidų - dar neįėjo niekas... O teisę turi tik vienas...

    Myliu tą vienintelį...

                Nekenčiu rinktis...

                          Noriu greičiau jį pamatyti...

                                      Bijau...

...Kad jis netaptų vienu iš mano nepasirinktų...   

                  Bet visviena - myliu ir mylėsiu jį...