mėnulis mano rankinėj

ar ušteks tyliai pasėdėti kol praslinks

einu per gatves suliniuotas
šuo katinas paukštis šachmatais
žaidžia manim mano eisena
juokiasi pirktas maiše kaulas
mano žaidimui aš prisirišu save
prie stalo siekiu savęs šuns
savęs katės savęs paukščio
girdžiu kaip iš kitos žemės pusės
kalas kauptukai tik tak monotoniškai
netrukdo būti parkritus  
ašaros priklauso tik man
tai tik vanduo tik muzika
tik laukas nematomas
ir miegantys balkonai nebekalba
ir nieks nestabteli nei šuo
nei katinas nei paukštis

smilgos snukutis
prie žemės
bučiuoja
sušalusį žiogą

siunčiu tau šiltą debesį kad įsikniaubtum
ir kad nereiktų verkti man šią naktį už abu
aš netekau tavęs savęs atrodo irgi netenku

sutemo. mugė ištuštėjo tik po arka nardo balsų ištirpusių snaiguolės gailiai krenta šaižus molynių skambesys jau niekam neįdomūs autorių vardai užkloja lentą nuožulniai marška folklorine išbando verbą visai netinka stygai smilgos stiebas kabina jau gitarą šmikis pasistiebęs nutolsta pinigų skaičiuotojai sirenos tyla gera byla kai tylim ir prabyla tik šviestuvai virš galvos ir tavo žvilgsnis juos atspindi manęs truputį ten yra bet dingsta visi vaizdai jų ir nebuvo niekad tu atsuki mane bet aš esu sakai  

sutemo. mugė ištuštėjo. tik po arka nardo balsų ištirpusių snaiguolės. gailiai krenta šaižus molynių skambesys. jau niekam neįdomūs autorių vardai. užkloja lentą nuožulniai
marška folklorine, išbando verbą. visai netinka stygai smilgos stiebas. kabina jau gitarą šmikis pasistiebęs, nutolsta pinigų skaičiuotoja,i sirenos tyla. gera byla kai tylim ir prabyla tik šviestuvai virš galvos, ir tavo žvilgsnis juos  atspindi. manęs truputį ten yra, bet dingsta. visi vaizdai. jų ir nebuvo niekad, tu atsuki mane, bet aš esu, sakai.  

,

maniau kad jau sekmadienis, tad nustūmiau visus darbus, perjungiau protingus filmus į naiviausią serialą, pasidariau milžinišką arbatos ir ėmiau žaisti slither.io, kas yra sliekai, juos tiesiog vedžioji po erdvę, jie vienas kitą suryja, didėja, sprogsta, tu gali keisti kailiuką, vis iš naujo sunyksti ir apie nieką negalvoji. metus pažaidus išsivysto imunitetas susinaikinimui, nors iš pradžių ir buvo daug adrenalino, kai tave apsupa, tu atsitrenki snukučiu į kokį nors virtualų priešininką slieką iš kokios norvegijos ar turkijos ir pranyksti jo pilve. bet tai atpalaiduoja, visos dienos emocijos nusiplauna kartu su tavo slieko nykstančiu pėdsaku, tada tu dar pasėdi prie teliko ir kompo, nes jie šalia vienas kito ir pabundi nulūžusia galva ten pat. sakyčiau rožiškai pilkas vakaro fonas, rutininis, begarsis, nes automatiškai atsakai į praeinančio tavo žmogaus klausimus, nesigilini, nes žinai, kad ir jis nusikalęs ir tik susitinki balkone penkioms minutėms parūkyti, kur greitosiomis pasikeiti dienos įvykiais. bet pasirodo, kad ta diena yra dar vakar. tiesiog užkliūna žvilgsnis už įrašo kalendoriuje, kad tu šeštadienį tą ir tą valandą turi būti ten ir ten. kokį šeštadienį. kuris praėjo, nesąmonė, bet pasirodo jis dar bus. trumpas sliekų lenktynių autoįvykis smegenų sankirtoj. dar viena diena prailgėjo gyvenimas. imi iš naujo girdėti aplinką, lyg būtų susitaupius viena naktis, lyg jos išvis nebuvo kalendoriuose ir nukrito iš miunhauzeno testamento. pauzė. pauzė.

uu