Visiškai aptingau. Nesilaikau sau duotų pažadų žanrus bent kiek aprašinėti. Pradžiai noriu sudėti, atseit, klasikinius, pastovių formų žanrus. Dedu antrą. Tercinos.

Pavadinimas kilęs iš lot. terza rima - trečias rimas. Trijų eilučių strofos, metras - klasikoje - dažniausiai penkiapėdis jambas (nebūtinai). Išskirtinis bruožas yra rimavimo schema: nenutrūkstantis rimas aba bcb cdc ded efe fgf it taip toliau (taigi, trys tarpusavyje rimuojamos eilutės, kurių viena yra kitoje strofoje nei dvi: galimybė netikėtai varijuoti rimus, neprilygstamas vidurinės strofos eilutės skambesys, nenuspėjamas kalbos tęstinumas sąskambiuose). Paskutinė eilutė - atskira - rimuojama su paskutinės strofos vidurine eilute.

Klasikinis pavyzdys - Dantė. Dieviškoji komedija.

Vėl gi, jei kas nori brūkštelėti terciną ir gauti komentarą - dėkit čia.

Visada,

A.P.

Kažkada žadėjau paėlioti vieną-kitą žanrų aprašymą. Tai pirmą įmesiu. Kas nori pabandyti plunksną link soneto ir nenori eilėsna dėti - gali mesti čia. Galėsim apsidiskutuot.

Sonetas:
14 eilučių, dažniausiai penkiapėdis jambas. Rimavimo schemos kelios:

Prancūziškas sonetas: abba abba ccd eed (ccd ede)
Itališkas sonetas: abab abab cdc dcd (cde cde)
Angliškas sonetas: abab cdcd efef gg

Turinys: keturi posmeliai yra tezė-vystymas-antitezė-sintezė (užuomazga-vystymas-kulminacija-atomazga).
Klasikinio soneto kiekviena eilutė yra atskiras sakinys arba išbaigta mintis. Rimai dažniausiai tikslūs.

Maždaug taip.

Šiandien Afinogenijus piktas. Ir kalbės trumpai...

Susigulėjo. Maždaug.

Savas - ir nevisai, lyg Slavakijoj čekas,
Netikėtas, truputį pamėlęs, ir liesas,
Kyša pirštas. Suplyšusias mana punčiakas,
Ir į debesį atremtas mėlynas mėlynas liesvas.

Ten aukštai, lig atveras kalytkes į rajų,
Mėlynai, tava akys - pasilgau aš tavys.
Tai kadėl šitom liesvom žemyn kabarajuos,
Kur mekena nenukirptas pusaklės avys?..

Čia Vladas Šimkus rašė. Panašu, kad jo metodas nūnai naudojamas kasdien. Ypač rašyk.lt

Pakarti negalima pasigailėti
      Nuo seno visiems žinoma, kad būtiniausi poetinio darbo atributai yra kaukolė, žvakė ir taurė. Tačiau pats kūrybinis procesas gal dar ne kiekvienam suprantamas. Pasistengsiu jus supažindinti su savo virtuve (aišku, poetine).
       Taigi vakare uždegu žvakę, nušluostau nuo kaukolės dulkes ir sėdu už stalo. Įkvėpimo ilgai laukti nereikia. Jau po kelių taurių gyslomis nuzvimbia šviesus, kiek nerūpestingas motyvas, kuris be didelių pastangų išsilieja popieriuje: Aš, vienišas žmogau, laimingas.
Didingas tas, kas neigia mirtį.
Šaukiu: lai amžinai užminga
visi skausmai, sukaustę širdį!
Stiprės brolybė. Negi verta
mąstyti? Artimą mylėti!
Tačiau nesąmonė – pakarti.
Negalima! Pasigailėti.
      Užrakinu eilėraštį į seifą (kad kas neišvogtų mano įvaizdžių) ir išgeriu dar keletą taurelių. Keista, bet ankstesnio džiugesio nebejaučiu. Priešingai – mano kakta ima niauktis, širdį vis įkyriau graužia abejonių kirvarpos. Žvilgsnis darosi mąslus, analitiškas, ir netikėtai gimsta antras aštuoneilis: Aš vienišas, žmogau? Laimingas?
Didingas? Tas, kas neigia mirtį?
Šaukiu: lai amžinai užminga
visi skausmai, sukaustę širdį,
stiprės brolybė... Negi? Verta
mąstyti. Artimą mylėti?
Tačiau... Nesąmonė pakarti.
Negalima pasigailėti.
      Metu eilėraštį į kampą ir, norėdamas užlieti prieštaravimų gaisrą, dar išgeriu. Deja, pageidaujama būsena nebegrįžta. Kuo toliau, tuo labiau griežiu dantim, susidraskau naujus marškinius, o gūdūs lyg vidunaktis žodžiai persmelkia mane visą: Aš vienišas, žmogau laimingas.
Didingas tas, kas neigia. Mirtį
šaukiu! Lai amžinai užminga
visi. Skausmai, sukaustę širdį,
stiprės. Brolybė? Negi verta!..
Mąstyti, artimą mylėti...
Tačiau nesąmonė! Pakarti!
Negalima pasigailėti.
      Atrodo, po to dar gėriau. Iš nevilties. Man pačiam ne visai aišku, kaip sukūriau ketvirtąjį eilėraštį, kurį bene teks nurašyti į kūrybinius nuostolius. Prasmė jo gana lėkštoka, nebent kam pasirodys įdomus kaip eksperimentas: Ašvieni, ša. Sžmo gaulai minga, s!
Didinga Staska, s! Neigiami. RTĮ.
Šauk, Iulai, am! Žinai, užm. Inga.
VISI. Sk. Ausmai suka ustę Š. ir Dį.
St. Iprės; brolybėn, Egi!.. V. Erta
„Mąsty“. Ti ar ti? Mąmylė ti.
Tači, au! Nesą mon epak arti!
Ne! Gali mapa Sigai lėti!
      O rytą beliko apsirišti galvą rankšluosčiu, iššluoti sudaužytos kaukolės šukes ir, viską susintetinus, šitaip išreikšti prieštaringą XX amžiaus žmogaus būtį:
      aš vienišas žmogau laimingas
       didingas tas kas
       neigia mirtį šaukiu
       lai amžinai užminga visi
                    skausmai sukaustę širdį
                    stiprės
                    brolybė
                    negi verta
       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
      mąstyti artimą
       mylėti tačiau nesąmonė
       pakarti negalima pasigailėti

Šimkus, Vladas. Nusileisk, dangau, ant žemės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

pamanė vveerryy ppooppuullaarr Andrei Makine ir parašė knygoje "Žako Dormo žemė ir dangus" (Tyto Alba 2008, p. 103):

"Išeidamas nusijuokė, pastebėjęs jauną šviesiaplaukę už biuro lango, kuri kalbėjo telefonu užsimaukšlinusi ant galvos dujokaukę. Jam buvo juokinga ir tuo pat metu neramu, nes ši jauna moteris buvo labai panaši į jo sužadėtinę."

Taip ir matau: reto grožio turėjo būti sužadėtinė, kad tokios asociacijos.

..... Vijoklis kopia vystančiais kaklais, ir nuteista šviesa apleidžia kambarius, o šeimininkė sako: "Ak, aš girta, bet violeto vynuogės man tinka prie suknelės. Mielasis, pirkim vynuogyną šių Kalėdų proga..." Ir mėsa pakvimpa virš grotelių. Putoja židinys. Šio vienkienmio nelanko santaklausas, dėkingi žvilgsniai neseka, ar ką jisai ištrauks iš savo purpurinio maišo. Tik triušis pamažu sugrįžta ten, iš kur atėjo - pelenas ir dulkė. Ak, ir už ką? Jie nesupras.
Jų balsas - sauja smėlio.

http://www.ogoniok.com/5058/19/

Paklausiau neseniai Zalcacho:
"Kur tu teki?!" Atsake. Suka.