Griebė kažkoks, tipo, bronchitas. Kosiu kai Kraftwerk. Kaip gerai! Padėjau į šoną visokius vertimus, turiu pretekstą nieko nedaryti, pasigaminau koldūnų su aviena, spešl buljone, su prieskoniais.. Mmmm!!Ą1... Atsiverčiau Kunčiną... Nedaug reikia žmogui iki laimės.

Iš S. Gedos dienoraščių:
sura Bitės. 63(61)
Jeigu viešpats griebtų žmones už neteisingumą, tai neliktų žemėj nieko gyvo.

A.P. komentaras: skirtumai tarp velnias griebtų ir viešpats griebtų? Kai velnias griebia, tai dar turi šansų, tiesiog atsitinka kažkas (blogo? nebūtinai, tiesiog atsitrinka). Kai griebia viešpats, tai jau pizdec. Tai bronchitas, turbūt, nuo velnio. Tikiuosi.

Apie raitelius...
Iš Murder Ballads & Other Love Songs

https://youtu.be/bdtx1nF-Ki0

Poezijoje yra kažkas šuniško. Jei jos ilgiau nepavedžiosi, būtinai pridirbs viduje.

Gavau dovanų achujeną parkerį. Kartais atrodo, kad aš jo net neliečiu, tai jis pats slysta popieriaus lapu, minčių valdomas. Nerealus parkeris, nerealūs pojūčiai, nerealus žmogus, man jį padovanojęs.

Pažadėjau juo rašyti subtilius ir šviesius eilėraščius. Ir dabar vis dažniau susimąstau kaip šviesiau ir subtiliau susikeikus...

  elegija artėjančiam gimtadieniui

      Miegas turi ištirpusios žvakės formas, sakau tau, –
     bet kaip virpa gyvenimo pirštai gedulingoj rugsėjo
      procesijoj. Amžinas mirties gurkšnis skalauja maldą
      kartojančias lūpas kaip nuolat mušąs šaltinis. Neverta
      raudoti, kuomet kyla didingai viltis, aptemdžiusi priemiesčių

     skurdą ir miesto tyliąsias minias rugsėjo sekmadienį
      parke. Neverta raudoti, kuomet liūdesys pripila sklidiną
      saują tamsaus kaip veninis kraujas medaus. Neverta
      raudoti, kuomet purvini gėrėjai vakarop drumzlinose
      akyse namopi parsineša nuovargį, gėlą, ir vyno galia

      ilgai dar tuos kambariuos kariauja su bręstančiu miegu.
      Sausas išdžiūvęs lietus paliko languos įspaudą šiąnakt, –
      tu jį lengvai nugalėsi, bet ar įveiksi fosforu tviskančią
      ribą, skiriančią mus nuo vaikystės: atvirų šulinių, į kuriuos
      kitados kopetėlėmis leidos padykusi saulė, palaidūnė žolė,

      įsiskverbianti į mirusių akmenis, susiraizganti tarp paminklo
      raidžių, kurios niekam neatleidžia. Juk meilė – žaizda, aistringa
      aitvaro juosta, pramušusi skliautą, išdidžią ir melsvą vienatvę,
      virpantis balsas, pavojingai nokinęs žodžius. Ar dar yra
      tavyje kalnų ir upelių, kurie niekam nepriklauso? Norėčiau

      pereiti slėpiningais apyaušrio slėniais, nuskint nepažįstamą
      amžiną uogą ir prietemą pirštams palikt negyvenamoj bičių drevėj.
      Miegas primena mirtį, bet dar daugiau meilę, nokstančią
      rytui. Kelkis anksti ir tu pamatysi, kaip skalauja šviesėjančią
      gamtą raibuliuojanti saulės srovė, kaip nubudę balandžiai

      suglaudžia sparnus dar vienai dienai, kaip atsiklaupę purienos
      sukalba rožinį vėjui, pakrantėje tykančiam vienišos, tik pakilusios
      burės atviram ežere. Atsibusk, ir matysi, kaip silpnutės jūros
      smiltys šaukiasi Dievo, kaip priemiesčiuos kyla audra, ir nuplėšti
      kalendorių lapeliai sklaidos ir krenta, sklaidos ir krenta,

      kaip ir visa, ką galim pajusti čia ir dabar, o tai niekados
      nesikeičia. Kelkis anksti, ir tu pamatysi, kaip meilė nugali
      mirtį, kaip plėšo pilkas mėnesienų įkapes bręstanti saulė,
      kaip žadą atgauna staiga nebylys, nakvojęs ant suolo parke,
      tu pamatysi, kaip žvėrių pėdsakais atseka blunkantis mėnuo.

      Sakau tau: miegas turi ištirpusios žvakės formas, bet jos
      nelauktai atgijusios tampa šviesa, ūmia ir bejėge.

      Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Prie Halės ant piatačioko du archarovcai dalijasi sumuštiniu ir „Voruta“. Senutė barsto trupinius amžinai peralkusiai balandžių miniai. Pūkinė skara, pilka, kaip jie. „Dobry wieczór, pani Jadwiga.“ „Dobry, napewno dobry wieczór, pan Afinogeni.“ Šypsosi. Gatvės žibintas du kartus mirkteli ir jo pabaidyti karveliai purpteli kas kur. Kas ant žemės, kas, pasiėmę su savimi pani Jadwigą, į dangų. Ant šaligatvio duonos trupiniai ir maži gyvenimiški šūdukai. Archarovcas kilsteli butelį.

Praėjo.

Kažkaip...

Joe veža.

Afinogenijus įsitaisė feizbūką :))). Niekada nebūčiau pagalvojęs. Pašto karveliai buvo įprasčiau...