Vaikas būdamas, mėgau skaityti viduramžių legendas - apie riterius ir gražuoles, apie Robinus ir Bobinus... Skaitydavau ir apie karalių Arturą bei jo Apvaliojo stalo riterius. Aš įsivaizduodavau, kaip jie, apsitaisę prabangiais šarvais, tik be šalmų, susėda aplink Apvalųjį stalą, kilmingai blizgantį senu poliruotu ąžuolu, patamsėjusiu nuo metų, kaip jiems tarnai neša valgius ir gėrimus, vieną po kito, krauna ant to stalo, riteriai tiesia rankas, bet valgiai ir brangvyniai čiuožia žemyn, krenta nuo Apvaliojo stalo ant mozaikinių menės grindų, dūžta lėkštės, skamba sidabriniai padėklai, po stalu, įsikandę elnio šlaunį ar keptą fazaną, riejasi kurtai ir dogai, o riteriai, apimti Tantalo vertų kančių, alkani sėdi prie Apvaliojo stalo, pakyla pikti, įnirtę kaip audros debesys, ir didžiausio įtūžio apimti, niūrūs, bet išdidūs, peralkę ir ištroškę, šuoliuoja pasitikti žygdarbių, triuškinti karaliaus priešų.
Šis niūrių didvyrių vaizdas - vienas gražiausių vaikystės prisiminimų, tegul tai tik vaiko vaizduotės sukurtas pavidalas, jis ne mažiau realus, nei prisiminimas apie pirmą susižavėjimą sukėlusią mergaitę. Ir štai. Atsiverčiau žodyną, ir sužinojau, kad apvalus gali būti ir apskrito sinonimas... Jei žodynas būtų ne elektroninis, ir nesėdėtų kaip dievas debesyje, pažadu, keliautų į židinį, palaikyti kompaniją trims uosinėms malkoms...

.......

We cower in our shelters
With our hands over our ears
Lloyd-Webber's awful stuff
Runs for years and years and years
An earthquake hits the theatre
But the operetta lingers
Then the piano lids comes down
And break his fucking fingers
It's a miracle

(C) RW

“…jie vadino save christobaliais, ir jie mėgo kentėti. Vaikščiodavo paskui gyvulius ir laukdavo. O tada puldavo visu būriu ir grumdydavosi, kuris pirmas.

-A-a!– neišpasakytos kančios apimta, dejuodama gergždė laimėjusio suapvalėjusi burna ir akys prisipildė ašarų.

-A-a! – girgždėdamos tiesėsi link kitų jo rankos su ištiestu nusimautu batu, kaip kančios įrodymu, padu į priekį.

-O-o! – apgailėdamas pirmojo dalią gaudė būrys.

-O-o! – kančios perkreiptus veidus vagojo prakaito lašai.

Norėdamas pažiūrėti kas bus, pačiupau už atlapų vieną gyvulininką, kuris vedė keistą bukasnukį, į didelį šunį panašų padarą, ir žiūrėjau jam į akis. Kol apsišiko.

-Ū-ū! – ekstazės apimtas sušuko jis, ir ėmė raičiotis ant žemės. – Ū-ū!

Aš nežinojau, kad jie taip mėgsta kentėti...“

Kad žurnalistus universitete išmokytų skirti kampaniją ir kompaniją, režimą ir rėžimą, Taitį ir Haitį... Svajuko dramblionės, karoče.

Janka

They are waiting to take us into the severed garden
Do you know, how pale and wanton thrillful
Comes death in a strange hour
Unannounced, unplanned for
like a scaring over-friendly guest you´ve brought to bed
Death makes angels of us all and gives us wings
Where we had shoulders, smooth as ravens claws

No more money, no more fancy dress
This other kingdom seems by far the best
Until it´s other jaw reveals incest
And loose obedience to a vegetable
law

I will not go
Prefer a feast of friends
To the giant family 

(c) J. M.

Šit kuo virto lietuviškasai Kropotkinas... Litmenis maladėcai :)

Pylimo gatvė, Vilnius, rytas. Lange reklama. Sagų pasaulis. Iškaboje apvalutė linksmutė sagutė šypsosi ir merkia praeiviui akį. O akyje styro didžiulė adata su įvertu storu siūlu. Linksmasis sagų pasaulis atveria duris. Welcome.