AR NEGALIU PAKENTĖTI???
Ką tik padariau didžiulę nesąmonę.
Nes labai to norėjau.
Iki spalio taigi dar daugiau nei savaitė...
PASTEBĖK, PASTEBĖK, aš gi tyčia!

Aš nenoriu meilės kaip priedo prie gyvenimo.
Aš noriu gyvenimo kaip priedo prie meilės.
Tai pasirinkimas.
Ir tegu pirmas meta į mane akmenį tas...

Einu parku, ir matau - ant kelio guli kažkokio butelio kamštukas. Paimu. Atsuku. Pažiūriu vidun. Tuščia. Tai velnias, kažkas išgėrė, man nepaliko. Žiaurus pasaulis.

Spalio pradžioje viskas išaiškės.
Turi, privalo išaiškėt, ir tai išvis neišvengiama.
Nebent sėdėsi toliau apkasuose, bijodama kulminacijos.
Ir prašom neįsižeisti! Lengva sakyti "tu paprasčiausiai bijai", o kai aš jau nebebijau, pradedi bijoti tu.
Taigi spalio pradžioje, jei kartais neužklupsiu anksčiau.
O gal? Eisi sau ramiai Laisvės Alėja, tik staiga išgirsi du banalius žodžius sau už nugaros. Ir širdis nusiris į kulnus, kur jai ir vieta.
Apgailestauju, bet po beveik metų laukimo ir kentėjimo negaliu laukti ilgiau. Paprasčiausiai praleidęs progą tau viską pasakyti negalėčiau sau atleist. Kad aš ir nekantrus. Bet dabar jaučiu, jog tokios progos negalėčiau praleisti. Ką žinai, kada bus kita tokia proga.
O manai pasakyt lengviau nei išgirst, kad man tokią rolę palikai? Deja deja. Ir visdėlto, kažkas turi pasakyt. Tebūnie aš pasakysiu.
Taigi, ruoškis... spalio pradžia. Yra apie ką pagalvoti.

Vaikščioti po Laisvės alėją 2 valandas per dieną, žvalgytis, ieškoti. Kiek daug žmonių, kurie man nereikalingi.
Naktį nemiegoti, ryte vemti iš laukimo skausmo.
Paskui vėl grįžti į Laisvės alėją, ir vėl valandų valandas laukti, stebėti kiekvieną veidą.
Ar aš baigiu išprotėti, ar tai visi veidai man panašūs į vieną ir tą patį? Kiekvieną kartą tarsi žaibas trenkia išvydus minioje PANAŠŲ veidą, ir tik vėliau suprantu, jog man jau vaidenasi...
Lyja.
Troleibusas sustoja, aš išlipu. Bet prieš patraukdamas namo, dar atsigrežiu į tą mokyklą. Ir pradeda lyti. Kaip visada - neveltui.
"Net gamta verkia". Cha cha, bet žinau tikrai, jog veltui nelyja, nors ir nesu prietaringas.
Tikiu, kad tada, kai viskas išsispręs, nustos lyti. Ir lis tik labai retai, kad primintų mums, ką mes iškentėm.
O dabar... stovėti po lietum, ir stebėti nesibaigiančią minią. Nepraleisti nė vieno veido. Ir visada būt pasiruošusiam pamatyti, pribėgti, ir pasakyti tuos 2 banalius žodžius. Net jei ir taip žinai, BŪTINA pasakyti.
Atrodo, tai NIEKADA nesibaigs...
'z, jau metai, kaip mes pažįstami, aš LABAI noriu prisipažinti, duok man progą...

Ji pasakė:
"Jei aš nekentėsiu ir man nebus sunku, aš nežinosiu, kad myliu."

Ir nors aš Jai atsakiau "Tu niekada nesužinosi ar myli. Arba tiki tuo, arba ne", Ji vistiek nusprendė įgyvendinti šitą savo planą.

Jei suklupsi pusiaukelėje, nesi vertas tikslo - taip sau sakiau.
Bet gi nėra jokio garanto - gal po visko, po visų kančių, po visko, ką padarai vardan mylimo žmogaus, po visko, ką jam atiduodi, jis pagalvos, ir pasakys:
-Žinai... aš daug galvojau. Visdėlto aš tavęs nemyliu. Bet tu neliūdėk - tave kas nors kitas pamils.
Kaip tai šlykštu, kaip siaubingai šlykštu.
Iš serijos DON'T WORRY BE HAPPY. Ane.
Tarsi mes turime širdyje atsarginę vietą kitai, galbūt laimingai meilei. Tarsi turime atsargines "gyvybes".
Ir jūs po to dar stebitės, kodėl žmonės kariasi?
Šnekat apie kažkokį gyvenimą, kuriame svarbiausia yra išgyventi nepasikorus? Tarsi likti gyvam būtų svarbiau už viską.
Na tai ką jūs tada suprantate?

"Jei aš nekentėsiu ir man nebus sunku, aš nežinosiu, kad myliu."
Atrodo taip paprasta, bet...

Dar neskauda. Tuoj, tuoj užeis.
Bausmės terminas nesibaigė.
Jau du mėnesiai laukimo, kančios, ir Jai dar negana.
Aš pats kaltas.
Turėjau prisipažinti.
Bet jau skauda.
Turbūt ir Jai, nes ji siunta ant manęs.]
Turėjau prisipažinti.
Bailys aš.
Naktį vemsim iš skausmo, o ryte trokšim mirties.
Iki kitos progos (jos nepraleisiu).
Bet reik išgyvent... kaip nors išgyvent tą laukimą.

-Hey love, you're killing a person, be careful!

Ištikimybės išbandymas?
[paslėpta šypsena]