Ir tada didvyris užkopė į aukštąjį bokštą vaduoti mergelės.
Tačiau ten nesutiko nei slibino, nei piktojo burtininko, nei užkerėtų durų.
Ten stovėjo uošvis.

Kaip neatpažįstamai pasikeičia žmonės, bėgant laikui.
Tiktai lėtapėdės parduotuvių kasininkės nesikeičia.
Bjaurybės.
Tfu.

-Elementaru, Vatsonai. Dvi elektrinės gitaros, sintezatorius, būgnai, ir vokalas. Kur jūs dar esate matęs tokią grupės sudėtį?
-Tai kaip ir daug kur...
-Pagalvokite, Vatsonai! Taip tik atrodo. Pagalvokite.
-O vargeli... Prisiminiau...
-Būtent, Vatsonai. Jums melavo. Žmonės žino daugiau, nei jum sako. Jei turėtumėte nors kiek šalto proto, dabar nereikėtų taip kankintis.

[Iš pašnekesių su savim]

Aš nekenčiu šito pasaulio.
Įpatingai jo gyventojų.
Žmonių.
Nekenčiu šito gyvenimo.
Jo laimė padalinta nelygiai visiems.
Ar žinote, kad kai kurie žmonės negrįžta iš karo? Ką jūs jiem pasakytumėte? "Toks gyvenimas"?
"Tokio gyvenimo" man nereikia. Aš nesimėgausiu laime, kai kiti kentės. Ir nekentėsiu, kai kiti mėgausis laime.
Nekenčiu pasaulio. Nėra prasmės čia likti.

Žiūrėkit.
Yra problema.
Jos priežastis - atstūmimas meilėje.
Pasekmė - savižudybė.

Kodėl jūs manote, jog problemą išspręsite naikindami pasekmes?
Kokią ugnį užgesinsit pildami vandenį ant liepsnų?
Reikia jį pilti į ugnies židinį.
Naikinti problemos PRIEŽASTĮ, o ne pasekmes.
Kitaip ta problema kartosis dar milijonus kartų.

Gerai, paimkim viską taip banaliai, kaip tik įmanoma.
NE TIK NEGALI GYVENT BE MYLIMO ŽMOGAUS, BET IR NENORI.
Tai reiškia, kad tą žmogų myli labiau už gyvenimą.
Kodėl tai smerktina?

Kartą mano draugas pasakė, jog kadaise turėjo merginą, ir ją tikrai mylėjo.
-Kodėl jūs ne kartu? - paklausiau.
-Nors aš ją mylėjau, ji mane paliko. - atsakė draugas.
-Tu jos nemylėjai, - pasakiau jam.
-Kodėl? - nustebo draugas.
-Nes tu dar gyvas. Tu labiau mylėjai gyvenimą nei ją.

Į meilę nereikia žiūrėti kaip į KAŽKĄ.
Tai arba VISKAS, arba NIEKAS.
Arba amžinybė, arba mirtis.
Manau, tik tokia meilė gali būt nuoširdi.

Nesuprantu, kaip jūs žmonės galit šitaip į meilę žiūrėt?
"Mylės tai mylės, ne - nesiparink, kitą susirasi."
Kaip galima ką nors iš tikro, nuoširdžiai mylėti su tokiu požiūriu?
Kad tipo bus tai bus, ne - tai ne.
Kaip galima iš tikro norėti meilės, jei be jos galėsi ir toliau sau ramiai gyventi, laukdamas "kitos"?
Argi tai meilė, jei dar yra kažkokia "kita"?

Net jei ir man pasiseks, aš žinau, jog yra tūkstančiai tūkstančių žmonių, kuriem nepasiseks.
Koks skirtumas, tarp kurių aš atsidursiu?
Ar galėsiu džiaugtis laime žinodamas, kad kažkas jos neturi, o gal ir dėl mano kaltės?