Jau beveik metai...

Vaikščioti po Laisvės alėją 2 valandas per dieną, žvalgytis, ieškoti. Kiek daug žmonių, kurie man nereikalingi.
Naktį nemiegoti, ryte vemti iš laukimo skausmo.
Paskui vėl grįžti į Laisvės alėją, ir vėl valandų valandas laukti, stebėti kiekvieną veidą.
Ar aš baigiu išprotėti, ar tai visi veidai man panašūs į vieną ir tą patį? Kiekvieną kartą tarsi žaibas trenkia išvydus minioje PANAŠŲ veidą, ir tik vėliau suprantu, jog man jau vaidenasi...
Lyja.
Troleibusas sustoja, aš išlipu. Bet prieš patraukdamas namo, dar atsigrežiu į tą mokyklą. Ir pradeda lyti. Kaip visada - neveltui.
"Net gamta verkia". Cha cha, bet žinau tikrai, jog veltui nelyja, nors ir nesu prietaringas.
Tikiu, kad tada, kai viskas išsispręs, nustos lyti. Ir lis tik labai retai, kad primintų mums, ką mes iškentėm.
O dabar... stovėti po lietum, ir stebėti nesibaigiančią minią. Nepraleisti nė vieno veido. Ir visada būt pasiruošusiam pamatyti, pribėgti, ir pasakyti tuos 2 banalius žodžius. Net jei ir taip žinai, BŪTINA pasakyti.
Atrodo, tai NIEKADA nesibaigs...
'z, jau metai, kaip mes pažįstami, aš LABAI noriu prisipažinti, duok man progą...