Rašyk
Eilės (76547)
Fantastika (2233)
Esė (1524)
Proza (10702)
Vaikams (2599)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2008-01-12 02:58
Vai
Vai

***

Šaltomis naktimis, kai lieki tryse, su savo kūnu ir savo mintimis, norisi giliai kvėpuoti, traukti į save ledinį, tankų orą ir jausti, kaip besiplečiant plaučiams, plečiasi ir visata.
2008-01-07 12:48
Vai
Vai

***

Keep you head down
Keep you head down
While they're firing low
You're too young child
To know the difference

Oh my pretty
Oh my sweet girl
It's a marvelous place
They put weights down
In your coat tails to burn you out

Lest you fly
Lest you take off
And show whomever what's what.
It's one outrageous lie after another

Turn their lights out
Change the channel
Before we lose the heart
To fight against belief in what they're saying

There's a hotel
With a dark room
At the end of a corridor
I will meet you
To the strains of Allah

We will lie back
On a pillow of the whitest snow
And the silence we were promised
Will engulf us

Lay your head down
Keep your head down
While they're firing low
You're too young child
You're too young child

We will wake up
From the dreams that bury us
We will tunnel our way out
By moonlight

From the dark room
To the white streets and the snow banks
We'll invest in one another's future

Oh my pretty
Oh my sweet girl
It's a marvelous place
She designed it
With escape routes
For you and me

So to the library
With your new card
Grab your favorite books
Look for blueprints
To the strains of Allah
Here we go….

Benevolence is in back
Of everyplace you look
It's not a monstrous face she is hiding

If I see her
I will tell you
You'll come quickly
If you see her
Don't hesitate just go

But til then

Keep your head down
Keep your head down
While they're firing low
You're too young child
You're too young child

You're too young child
Here we go…



D.S. The Librarian
2007-12-14 18:45
Vai
Vai

***

Kalbos sienos traukiasi su kiekvienu laipteliu gilyn į rūsį. Rūsį, prigrūstą imanuelių, siorenų, štainerių ir kitų, be galo reikalingų, tačiau nesvarbių tiesų. Rodos, lūpos suskeldės, susitrauks, paskutinis žodis paukščiu išskris ir liksi siūbuojantis, naktinis padaras. Ilgu.
2007-11-30 06:58
Vai
Vai

***

I'm having my day
My place in the sun
I'll grow to resemble
The man I've become

There'll be time for reflection
When I reach that plateau
When the war has been won
No farther to go

And I fear that it isn't enough

I'm making a fortune
I swore to enjoy
These things I promised myself
When I was a boy

When I was a boy
And things moved too slow
And universes revolved around
Things I didn't know

When I was a boy
And I made mistakes
I was humiliated
Til I knew my place

And I fear that it isn't enough

Ignorance hurts
Injustice inflames
I remember the feelings
But forgotten their names

When I was a boy
I saw through their lies
I swore I wouldn't become
The thing I despised
But events over take you
While you set your sights
On bigger game
On greater heights

God bless amnesia
And the things I've suppressed
I can reframe the image
I can discard the rest

A history of holes
Where the pieces that won't fit
With the story you told yourself
And your place in it

And I fear that it isn't enough

So put on a brave face
Straighten that tie
And speak like you mean it
Give truth to the lie

And I fear that it isn't enough


D.S. / A History of Holes
2007-11-25 01:44
Vai
Vai

***

Deividas Silvianas dainuoja: When I was a boy / And things moved too slow

Godžiai gurkšteli akmeninėse sienose įsigėrusio pelėsių kvapo, susidedi į krepšį savo literatūrinę, kalbinę, rašytinę armatūrą, ir kuo ilgiau užlaikydamas kvėpavimą išpėdini į kartonines gatves.

Rodos, žingsniuoji taip lėtai, kaip tik išgali šioje srovėje, neskubi grįžti. Neturiu skėčio, nors žinau, kad rizikuoju būti užkluptas visa persmelkiančio lietaus. Lietus rudenį, žinia, ypač skvarbus - ras net menkiausia plyšį tavo palte. Visgi neskubu, bandau gaudyti vaizdus, kurie neišsilieja į tirštą, ištįsusią spalvų masę, lekiant sparčiu žingsniu, bandau iš lėto mintyti juose. Ir eini lėtai, neskubi grįžti, kol, rodos, nesurasi namų. Tačiau turbūt nenuostabu, kad čia tave pasitiko pirmieji lašai. Širdis ima stuksenti vis smarkiau - baugu, kad pasipylusi liūtis neištirpdytų kartoninio miesto ir nenusineštų tavęs bei tirštos, lipnios masės, išsiliejusių spalvų ir vizijų viena, ne tavo pasirinkta, tėkme. Prisiminiau tvirtas, daug žadančias ir globojančias mokslo sienas, ir tekinas puoliau atgal, kol dar neužklupo visa smelkiantis lietus.

Visa laimė, kad pliaupti pradėjo tada, kai buvau jau visai arti. Tik tai, ką pamačiau, mane tarsi įbedė į tvinstantį gatvės grindinį: lietus pamažu, pradėdamas vėjarodžiais ir sliuogdamas stogu žemyn, tirpdė, niekais vertė šiuos didingus rūmus. Apsidairiau aplink, o ten, mano didesnei nuostabai, tebestovėjo tas pats kartoninis miestas, nepajudinamas ir įsismelkęs į Žemę skvarbiausiomis savo šaknimis. Atsisukau atgal, kur jau telkšojo gliti masė, kur dar buvo galima įžvelgti perkreiptus veidus, kurie net neįtarė, o gal dar vis neįtaria... Rodos, stauk visu savo prikimusiu balsu: o, Dievai, iš ko jūs sutvėrėt šitą niekingą, šitą kerintį kartoną!

Delnu pasisemi kažkuo dar artimos, gličios masės, įsidedi ją į kišenę ir pamažu grįžti atgal. Nors ne taip, kaip įsivaizdavau, tačiau tėkmė nusinešė bent jau dalį manęs ten, kur ne mano pasirinkta buvo. Ir imi gyventi tuo, ką turi, išsaugodamas viltį dar susigrąžinti tai, ką lietus nuplovė. Bet visa atrodo taip ištęsta, taip tolima ir lėta, jog imi klaidžioti, prarasti ramybę, blaškytis tarp sirpstančių pagundų ir tiltais vaikščiojančios etikos.

Bet ne tai naktimis neleidžia ramiai išsimiegoti, ne absurdiškas šito kartoninio miesto išplanavimas, ne, net ne suvokimas, jog esi berniukas, kuriam visa atrodo per lėta, pernelyg ištempta ir nebetikra. O žinojimas, kad dar nesi pakankamai valingas išsivaduoti iš to suvokimo, nesi pasirengęs.

When I was a boy / And I made mistakes
2007-11-17 02:18
Vai
Vai

***

Rodos, taip sunku atsispirti kūniškam lytėjimui: pasuki skersgatviu į kairę - popierinės krūtys, elegantiški bateliai vitrinose ir sirpstančios šešiolikmetės, svaigstančios ūseliais pasidabinusių septyniolikmečių glėbiuose; užsuki už dešiniojo kampo - kaukšinčios moterys ir perspektyvos dūmuose skęstantys katiliukai. Rodos, krisk į šį mergaitišką lytėjimą, aprengtą vyrišku kostiumu, ir popierinės krūtys bus tavo, ir vitrinos bus tavo, šešiolikmetės tavo, elegantiškas kaukšėjimas taip pat tavo. Sunku turbūt surasti kitą tokį erotišką smaugimą.

Nupėdini į viršukalvę, neva supaprastinti klaidžius šio miesto gatvių išplanavimus. Tačiau ir dangus kažkoks netikras, praskiestas butaforiškos graikų šventovės šviestuvais. Rodos, visa tave subtiliai veda kryčio link. Ir visgi kažkas netaip. Ne, jokio žalio paukščio, raudonu snapu, nusileidžiančio iš pragiedrulių, naktį, jokių nubudimų, ne. Tik žavios koketės, kurias taip mylėjai, virstančios gašliomis perspektyvių vyriškių kokotėmis, lyg žvyro akmenukai tarpudančiuose, neleidžia patogiai sukąsti žandikaulio. Ir vis tiek - užburtas ratas, visa užbaigiantis, o gal pradedantis, nežinau, tuo pačiu lytėjimu.
2007-11-11 02:01
Vai
Vai

***

Nejau svarbu, kokį eilėraštį sukurpiau, kokią mintį pasėjau kito galvoje, argi svarbu, kokios gyvos mano akys pasirodė Jai, kokie virpantys pirštai, glostantys surūdijusį balkono turėklą, tuo pačiu glostė ir šilku paslėptą prasmę. Nejau visa tai, ir daugiau, yra reikšminga, suklupus kūniškos aistros apvaizdoj. Aš nežinau.  Aš nenubudęs. Tad ir toliau kurpiu, pasėju, glostau ir... suklumpu. Jaunuolis.

Palinkėsiu šioje svetainėje vykstančių aistrų dalyviams, ir ne vien jiems, išsaugot tą uogų kekę, kurią jie nokino daug ilgiau nei toks jaunuolis kaip aš, nesuklupt ir nepasinert į tą pasaulį, kuriame esu aš. Jis žavus, gyvas, kupinas lytėjimo, tačiau juokingas, naivus ir tikrai nevertas svečių iš ten, kur tarpsta ilgiau nokinantieji. Nekalbu apie tokias pat beždžionėles kaip kad aš. Mums dar nokinti ir ... Tačiau kažkaip liūdna, kai į mūsų gretas grįžta tuštuma žvilgančioms ambicijoms, aistroms, emocijoms ir neapmąstytiems tuščiažodžiavimams pasidavę vynuogių laukų prižiūrėtojai. Tegul jaunuolio pasaulis ir lieka beždžionėlėms.
2007-11-04 03:02
Vai
Vai

***

Nenubudęs vienuolis iriasi savo valtimi kunkuliuojančių sulčių upe. Dėl karštų garų, kamuoliais kylančių, jo lūpos drėgnos, varvančios, išsiliejančios iš savo kontūrų. O akys sudžiuvusios ir suskeldėjusios it ištisas savaites numestos dykynėse. Iriasi nenubudęs vienuolis, jausdamas sruvančias lūpas, sužalotas savo ištartų ir nurytų žodžių, bevalių poelgių. O akyse sausi žemės grumstai. O taip trokšta išspausti bent vieną vėsią ašarą. Nubusti.
2007-11-03 02:36
Vai
Vai

***

Čia visada rasi autentiškų žmonių, kuriuos su tavimi jungia pagarba literatūrai. Tad pagarbos. - šiuos žodžius rašiau savo, kaip administratoriaus, prisistatyme. Juo toliau einu, juo aiškiau matyti, kad Autentikos mes tikrai nestokojam, tačiau tolimesnių žodžių turbūt neužteks vien tik ironizuoti, tačiau teks juos ir atsiimti. Ir nesvarbu ar tie veikėjai mano kolegos administratoriai, ar draugai, pažįstami ar anonimiški vartotojai, tačiau išties tuščia, kai murgdomasi su tokiu logiškai nepaaiškinamu intensyvumu, jog, rodos, pagarba literatūrai plaukia, nuplaukia su visomis asmeninėmis ambicijomis ir emocijomis. Ir visa ko tai? Vargu ar būtų bent vienas atsakymas, vertas klausimo. Žaidimas savo sultyse, nieko daugiau. Lieka tik norėti, kad antrasis prisistatymo sakinys išliktų kaip tam tikras naujas puslapis šito mažo virtualaus pasaulio istorijoj.

Atsiprašau už patosą, tačiau tai natūrali pasekmė vaizdo, kurį matau nebe pirmą savaitę, mėnesį... Ir ironija bei humoras čia nepadėtų. Atvirkščiai - pasinaudodamas buko humoro žaislais tik dar labiau įsivelčiau į nepagarbą.


1 2 3 4 --- 6 --- 9 --- 12 --- 15 --- 18 --- 21 --- 24 25
[iš viso: 250]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą