Nenubudęs vienuolis iriasi savo valtimi kunkuliuojančių sulčių upe. Dėl karštų garų, kamuoliais kylančių, jo lūpos drėgnos, varvančios, išsiliejančios iš savo kontūrų. O akys sudžiuvusios ir suskeldėjusios it ištisas savaites numestos dykynėse. Iriasi nenubudęs vienuolis, jausdamas sruvančias lūpas, sužalotas savo ištartų ir nurytų žodžių, bevalių poelgių. O akyse sausi žemės grumstai. O taip trokšta išspausti bent vieną vėsią ašarą. Nubusti.