Nejau svarbu, kokį eilėraštį sukurpiau, kokią mintį pasėjau kito galvoje, argi svarbu, kokios gyvos mano akys pasirodė Jai, kokie virpantys pirštai, glostantys surūdijusį balkono turėklą, tuo pačiu glostė ir šilku paslėptą prasmę. Nejau visa tai, ir daugiau, yra reikšminga, suklupus kūniškos aistros apvaizdoj. Aš nežinau.  Aš nenubudęs. Tad ir toliau kurpiu, pasėju, glostau ir... suklumpu. Jaunuolis.

Palinkėsiu šioje svetainėje vykstančių aistrų dalyviams, ir ne vien jiems, išsaugot tą uogų kekę, kurią jie nokino daug ilgiau nei toks jaunuolis kaip aš, nesuklupt ir nepasinert į tą pasaulį, kuriame esu aš. Jis žavus, gyvas, kupinas lytėjimo, tačiau juokingas, naivus ir tikrai nevertas svečių iš ten, kur tarpsta ilgiau nokinantieji. Nekalbu apie tokias pat beždžionėles kaip kad aš. Mums dar nokinti ir ... Tačiau kažkaip liūdna, kai į mūsų gretas grįžta tuštuma žvilgančioms ambicijoms, aistroms, emocijoms ir neapmąstytiems tuščiažodžiavimams pasidavę vynuogių laukų prižiūrėtojai. Tegul jaunuolio pasaulis ir lieka beždžionėlėms.