Jums taip nebūna? Nebuvo kartais? Kad sakėt, ne, aš tai jau tikrai pasistengsiu, kad su metais bent širdyje nesusenčiau. Būsiu jaunatviškas, net kai būsiu senas, tik juoksiuos pats iš savęs.

O ji vis tiek ateina. Ateina ir tik pajunti, kad pasenai. Kad idealai, naivios viltys išgaravo, o vietoj jų atsirado blaivus susitaikymas, kad gyvenimas toks... Kad su daug kuo turi susitaikyt. Kad daug ką turi pamiršt, išduot save, parduot savo viltis, paaukot troškimus, nutylėt savo tiesas (vadinasi ir meluot), išverst save viduriais lauk...

Gal tai branda? Ką aš žinau? Gyvenimas man toks keistas ir nesuvokiamas. Gal man daug kas pasakytų, vaikeli, tau iki brandos dar ojojoi kaip toli. Tu nuo debesų pirma nušok.

O aš jaučiuosi susenusi. Jaučiuosi senesnė už pačią senatvę. Sulinkusi po savo kažkokiom žemiškom naštom, nebepakelianti akių į dangų, nebesišypsanti, pamačius laiminga žmogų, pavydi, irzli, pikta ir nepatenkinta... Tokia viena koja karste...

Nes būna jaunų senių. Ir buna jaunų senių... (patikslinsiu, jaunų žmonių senomis širdimis ir senų žmonių jaunomis širdimis...) Norečiau priklausyt tiem jaunomis širdimis... Gal dar viskas pataisoma? Kol kas savo senatvę atpažystu ir iš to, kad gyvenu "jaunų dienų prisiminimai"...

pasiilgau

Gyvenime viskas ateina laiku ir tada, kai to reikia, tik reikia nekantriai laukti!!!

Be telefono gyventi yra gerai nes:
1. Taves niekas neranda, kai to nenori.
2. Kai tau liudna ir norisi, kad kas parasytu sms, neturi iliuziju, kad kasnors visgi tai padarys.
3. Jei kas labai labai nori tave rasti, gali paskambint namo.
4. Nieks niekada nezino, kur esi.
5. Kai vidury spektaklio suskambes telefonas, gali but tikras, kad jis ne tavo.
6. Dar turi e-maila.
7. Jei pats turi kam paskambint, gali paprasyt, kad draugas leistu, arba pasinaudot taksofonu.
8. Nereikia moket uz kilometrines saskaitas, kurias nezina kada prapliurpei.
9. Laikrodi gali turet ant rankos.
10. Neprivalai niekam aiskintis, kodel taip ilgai nerasai, kodel neskambini ir panasiai.
:)))

Didzhiuojuosi savimi, esu toks geras vaikas, kad nebezhinau, ar tai isheis i gera. Mokausi - padoriai! Rashau privalomus rashto darbus, groju, esu maloni su zhmonem, apskritai - vakar nerukiau!!! O kazhkas pavoge mano telefona... Na, juk taip ir rasho Biblojoj - mane persekiojo, ir jus persekios... Nelengva, kad susiduri su pasaulio zhiaurumais :)

Sutikau šiandien savo draugužę vieną, ji siūlė man eit pasitūsint per naktį, sakė tada žmonės gatvėse labai geri... Na, aišku, juk Vilnius :)))
O dar buvau knygų mugėj, prisipirkau Sigutės Ach atvirukų, o kažkoks malonus pardavėjas klausė, kiek man metų, galvojo, kad 16... kaip miela! Aš tikrai pasirodžiau jam toks nekaltas kūtikis!
Pasaulis kartais būna toks žavus... :)
(Skaityti su ironiška intonacija...)

Aš vis galvoju, kad jau nebežinau, ar tikiu. Ta prasme, ar tikiu, kad yra kažkas po mirties. Man atrodo, kad kartais norėčiau, kad nieko nebūtų. Kad būtų tik šis vienas gyvenimas, o Ten nebūtų nieko.
Kad, kai numirsiu, mane palaidotų, o mano kūnas vėl sugrįžtų į žemę, mano molekulės išsisklaidytų visatoje ir aš nebebūčiau...
Bet ir budistų filosofija apie nirvaną manęs netraukia. Man patinka galvoti, kad yra tik žemė, tik aš, čia ir dabar.
Tikriausiai tai reiškia, kad aš nebetikiu kažkokia Amžina, Tobula, Begaline Laime, kurią "gerieji" pasieks po mirties. Nes kas tai bebūtų sugalvojęs pirmas, žydai, egiptiečiai ar Platonas su Aristoteliu, visi jie man nepriimtini.
Norėčiau, kad žmonės gyventų tiesiog dabar. Nors mano pačios gyvenimas man kartais atrodo pusėtinai košmariškas, tačiau į nieką kitą jo keist nenorėčiau, ir tuo labiau nenorėčiau jo tęsti po mirties kažkokiam, atsiprašant Rojuj...
Dievas gal ir geras, tik kažkaip šioj žemėj man tas nedaeina. Tikriausiai kalta "veidrodžių karalystė", kurią pirmiausia taip puoselėja visos bažnyčios su savo iškraipytom dogmatikom...
Na, na, paprieštaraukit man. Gal aš kažko nežinau?
Mano negailestingas nuosprendis ir moralas sau būtų: baik filosofuot, panele, eik apsirenk, pasikvėpink, susirask kokį bernelį, pašėliok truputį ir viskas praeis. :)

Keista, žaidi, žaidi, kvalioji kažkur apsimetęs, kad tau tai nieko nereiškia, ir šast, staiga supranti, kad tai, ko visą gyvenimą siekei, pats to nežinodamas, neįsisąmonindamas, apie ką visą laiką slapčia svajojai ir yra štai tas, kvailasis tavo žaidimas, į kurį visą laiką taip nerimtai žvelgei, juokeisi, piktnaudžiavai ir visaip kitaip stengeis nuo jo pabėgti... Sakau, tai ironija, gyvenimo ironija.

Laiškai yra kažkas be galo gera. Visatoje blaškosi tiek vienišų žmonių ir jie net nenutuokia, kad tereikia poros laiškų, kad jie susirastų draugą... :)