Gerai... ramiai... visos sesijos praeis, tiesiog dabar toks laikas, lyg prieš skestant, turi giliai įkvėpt, grimzt, pasiekt dugną, o tada atsispirt ir plaukt... blogiausiu atveju eisim dugnu.
Tik va ta tyla...

Viskas samokslai... Viskas susiktas undergroundas... jauciuos uz borto, nu ir what the hell... leiskit, as pabusiu kale... siandien ryt... kol praeis pyktis!!!    Einu parukyt...

Nekenčiu nesusipratimų... nekenčiu sesijos... noriu dar vienos cigaretės...

Užveržė kilpą man ant kaklo- vėl kiažkur bėk. Nėra laiko sustot, pažiūrėt į save, susivokt, kas vyksta. Vėl kažko jiems iš manęs reikia- jei ne aš, tikrai nustos suktis Žemė...  Nu jo, ir Dangus ims griūt :/

Pagaliau radau atsakymą į savo didįjį egzistencijos klausima - LABAI.

Gal jau galiu eiti? Gal jau užteks man makarus kabinti? Kas tam pasauliui pasidarė, viskas tokia kramtoma guma...

Mano beprotybė ištirpo gerai ištobulintos kaukės normalume. Niekas neįtaria, kad aš esu maniake. Visa laimė. Kitaip tikrai neleistų studijuoti psichologijos ir mano psichozės niekad nerastų racionalaus atsakymo į tai kas daros su jomis...