Truputį suvaikėjau. Susidraugavau su Marija... Keista, kad dauguma mano peronažų realūs žmonės, kuriuos kaip nors kadanors esu sutikusi, bet Tomas... tik mano fantazija. Jis kažkoks mano slaptas antrininkas. Jis yra tas, kuriuo aš bučiau, jei pasaulį būčiau išvydus kaip vyras... :)
Jis yra mano išreikštasis animus.

Keistos nuotaikos.
Bandau surankiot save tarsi mozaika, bet nesiseka...
Kažkur kažką aš vis pražiūriu... Ką gi? Kažką tokio mažo ir esminio.
Gal tai, kad nenoriu? Nenoriu but tuo, kuo taip stengiuos tapt?
Kažkas mane vimdo... Kažkoks kvapas... Bet kas? Kažkas perdėtai švaraus, estetiško, apsimeteliškai netikro...
Man tai taip įgryso. Kokio velnio aš turiu būt kažkuo, kuo nesu? Na, nesu aš gera. Nesu... Kad ir kaip stengčiaus. Bet ir blogiukė nesu... Kažkas ko nežinau.
Nežinau, kas esu...
Aš tik matau, kas su manim darosi. Tarsi stebiu iš šalies. Deja pasitvirtina Froido riktai. Tai smulkmenos, tačiau taip dažnai?..
Žinau, kad labiau už viską norėčiau išnykt.
Norėčiau pradėt gyvenimą visai iš naujo. Tačiau pabėgt ne išeitis. Problema juk slypi ne kituose, o manyje... Tai ką gi daryti? Gal tiesiog negalvot?
Bandžiau. Nepadeda...
Su savimi susiduri kiekviename žingsnyje, o aš negaliu savęs pakęst. Bandau. Bandau labai nuoširdžiai. Nuolat stengiuos mąstyt apie savo gerasias puses, šypsotis rytais savo atvaizdui veidrodyje, rupintis išvaizda (draugai galėtų pastebėt kaip perdėtai tai darau) ir apskritai saviraiškos man netruksta, nei meilės, nei gerų tėvų/namų/draugų, netrūksta ir pripažinimo. Kažko kito trūksta.
Aš jaučiuosi niekam nereikalinga.
Arba geriau reikalinga tik dėl naudos. Ne dėl to, kad kažkam tiesiog manęs reikėtų.
Manęs, po velnių, niekam nereikia.
Nu ir dzinn, aš kol kas nieko nenoriu matyt...

Bet vis dėlto turiu vilties išmokt gyvent kitaip. Arba žvelgt į save kitaip. Arba tiesiog džiaugtis gyvenimu...

Mano daina laimėjo Festivalio SIELOS 2003 geriausios dainos nominaciją. Aš noriu dar. Noriu, kad mano dainas dainuotų ir jos skambėtų visur. Nesu poetė. Nei kompozitorė. Aš tik rašau dainas ir man reikia, kad jas dainuotų :)

jeigu buciau auksas, tu butum vagis...

laisva...
viena...
pati sau...
su savimi...
ei, kur vis? :)))

o man gerai !

Gyvenimas verciasi ratu ir kartai galim tik pasidziaugt, kad grizom ten, is kur seniai isejom. Nes pamirsom, kad turejom kazka tokio brangaus. Ir prisimine tik stebimes, kaip galejom pamirsti?! Juk tai musu dalis!

Noriu sugrist. Zinau, kad po to kelio, kuri nuejau, niekad nebebusiu tokia, kokia buvau, taciau gal taip ir geriau. Esu ir gristu.

Aš jaučiuosi, kaip mažas puodelis arbatos...

Kai kyla aurdos, net drabstaus į šalis. O kai giedra - garuoju saldžiu aromatu.

Bet visos mano tragedijos ir intrigos, tokios mažos, kad net suvokti tai sunku.

Jei tik kas pajėgtų suprasti, kad man nareikia nieko daugiau, tik kad kas nors išmoktų mane gerti ir mėgautis mano aromatu...

Ir nebandytų sugadinti sodraus skonio perdėtai saldindami arbatą :)

Gimtadieniai tokios mielos mažos dienos pripildytos naiviu noru patikėti, kad ši diena ypatinga. Deja, tai eilinė diena.
Tačiau visgi, kai ji ateina, jautiesi ypatingas...
Sveikinu, tėti :)

Hi-hi-hi... ;]

Aš tai padarysiu.
Aš pasieksiu savo.
Cha-cha-cha. Ho-ho.
Aš dainuosiu, kai balsas atkims :)