Keistos nuotaikos.
Bandau surankiot save tarsi mozaika, bet nesiseka...
Kažkur kažką aš vis pražiūriu... Ką gi? Kažką tokio mažo ir esminio.
Gal tai, kad nenoriu? Nenoriu but tuo, kuo taip stengiuos tapt?
Kažkas mane vimdo... Kažkoks kvapas... Bet kas? Kažkas perdėtai švaraus, estetiško, apsimeteliškai netikro...
Man tai taip įgryso. Kokio velnio aš turiu būt kažkuo, kuo nesu? Na, nesu aš gera. Nesu... Kad ir kaip stengčiaus. Bet ir blogiukė nesu... Kažkas ko nežinau.
Nežinau, kas esu...
Aš tik matau, kas su manim darosi. Tarsi stebiu iš šalies. Deja pasitvirtina Froido riktai. Tai smulkmenos, tačiau taip dažnai?..
Žinau, kad labiau už viską norėčiau išnykt.
Norėčiau pradėt gyvenimą visai iš naujo. Tačiau pabėgt ne išeitis. Problema juk slypi ne kituose, o manyje... Tai ką gi daryti? Gal tiesiog negalvot?
Bandžiau. Nepadeda...
Su savimi susiduri kiekviename žingsnyje, o aš negaliu savęs pakęst. Bandau. Bandau labai nuoširdžiai. Nuolat stengiuos mąstyt apie savo gerasias puses, šypsotis rytais savo atvaizdui veidrodyje, rupintis išvaizda (draugai galėtų pastebėt kaip perdėtai tai darau) ir apskritai saviraiškos man netruksta, nei meilės, nei gerų tėvų/namų/draugų, netrūksta ir pripažinimo. Kažko kito trūksta.
Aš jaučiuosi niekam nereikalinga.
Arba geriau reikalinga tik dėl naudos. Ne dėl to, kad kažkam tiesiog manęs reikėtų.
Manęs, po velnių, niekam nereikia.
Nu ir dzinn, aš kol kas nieko nenoriu matyt...

Bet vis dėlto turiu vilties išmokt gyvent kitaip. Arba žvelgt į save kitaip. Arba tiesiog džiaugtis gyvenimu...