Kartais, kai pvargsti bėgti per gyvenimą, galima trumpam sustoti. Sustoji sau, pasižiūri į dangų. Atidžiai. Tol kol apsisuka galva, o akys apraibsta ir suvoki, kad dangus gelmės neturi... Ir tada vėl gali bėgti. Tik reikia niekad nepamiršti, kaip buvai sustojęs, žvelgei į dangų ir jis buvo be gelmės.

Chebryte, ar zhinot, kad gyvenimas gali buti fantastishkai geras?
Bent jau man dabar pakilimas visomis to zhodzhio prasmem :)

Pieno stiklinėj aš perskaičiau savo istoriją... Jeigu nori aš tau ją paseksiu, tik palauk, tuoj atnešiu stiklinę...

O tavo istorija, žinau, įsipynė tarp stygų. Neleisk joms rūdyti. Man patiktų klausyt, ką jos kalba...

gyvenimas juokingas daiktas, bet juokas tas savotiskas. Dazniausiai ironiskas.  Pikta ta jo  ironija, bet jei ismoksti juoktis jam i veida galiausiai jis pasiduoda... na, vaikas gi :)
o man eme sviest nauja saule. galvoju, velniai nemate tos jo ironijos, men gyvent faina, o jis tegu kaip sau nori :)  as va turiu pora ideju, kaip linksmai pagyvent, nesiparinu del smulkmenu, o jei kas ne taip- praeis, buna ir blogiau :)
galu gale, kai trecia kart pradeda pirstis viskas taip linksma patampa, imi galvot, kad na jau kas kas, o blogiausiu atveju istekesiu, tada issiskirsiu ir prisiteisiu is vyro sumele uz moraline skriauda :)  faina, ane?!
Ach!          GYVENIMAS YRA GRAZUS!

Taigi, liudna. Nera apie ka ir kalbeti. Va, katik penktadieni paleido is ligonines. Profilaktiskai ten mane istyre ir, pasibaiseje tyrimu rezultatais, ryt issius i sanatorija. Nepakartosiu jums tu visu graziu keikmazodisku terminu kuriais jie ismargino mano siuntima, taciau aisku, kad as pasiutus. Kiek zinau, man priklauso antra invalidumo grupe. Argi ne juokinga, as visai sveika! Bent uz kai kuriuos is ju sveikesne tikrai. Bet va, jie dar pasikrapste, pasiklause manes ir dabar atrodo nori man prirasyt auksciausios rusies invaliduma. Dieve, juk man tik dvidesimt! As dar noriu pakeisti pasauli! O jie man ruosias moketi pencija...

Buvau Uzupy:)

Mano ikvepimas miro, numiro          sako, jam tai budinga                po to staiga grizta, lyg niekur nieko            uzvaldo tave, isdrasko            ir vel palieka :)          jam tai budinga

Noriu sugrizht pas save atgal. Ishgert arbatos. Knyga paskaityt. Noriu pabut viena. kol kas pabegau pas baba... Cia kompas, internetas, daug filmu ir skaniai valgyt duoda :)  Manau bent savaitgaliui uzhsimirsht pades...

Och, tu velnias... taip greitai! Visai smegenis susuko...

Mes esam paslaptys patys sau... kažkas pasakė. Tada pajuokavo, o  juokas ją sudaužė į šipulius...
O aš maniau, kad ji nedūžtanti. Ne, pasirodo pakankamai trapi... Net neįtariau.
Po dainų prie ežero atėjo laringitas ir apsiviniojo skarele aplink kaklą, o apačioje skimbčiojo šukės.
Viskas gerai, mes juk lankėm dramos būrelį. Tikėkimės prisiminsim, kaip vaidinti "man viskas gerai, nieko niekad nebuvo". Mediciniškai šis terminas skambėtų- besišypsanti depresija. Bet nesišypsot neišeina, toks absurdas tikrai verčia keistai perkreipt veidą su ironiška gaidele išviepiant kažką panašaus į smailą...
Bet man vis dar nesuprantama, kaip aš to nepastebėjau!!! Kaip aš pati taip galėjau, kaip galėjo... Kaip taip išėjo, kas išėjo? Aš neturiu teisės parintis.
Poryt pravalas.
Vakar buvo pravalas.
Viskas toooks pravalas.
Akmenys krantantys į bedugnę daužo man galvą, bet aš nesuprantu iš kur jie krenta, jeigu nieko nėra, jei aš nematau, nemačiau, negaliu matyt...  Nieko nėra.