Mes esam paslaptys patys sau... kažkas pasakė. Tada pajuokavo, o  juokas ją sudaužė į šipulius...
O aš maniau, kad ji nedūžtanti. Ne, pasirodo pakankamai trapi... Net neįtariau.
Po dainų prie ežero atėjo laringitas ir apsiviniojo skarele aplink kaklą, o apačioje skimbčiojo šukės.
Viskas gerai, mes juk lankėm dramos būrelį. Tikėkimės prisiminsim, kaip vaidinti "man viskas gerai, nieko niekad nebuvo". Mediciniškai šis terminas skambėtų- besišypsanti depresija. Bet nesišypsot neišeina, toks absurdas tikrai verčia keistai perkreipt veidą su ironiška gaidele išviepiant kažką panašaus į smailą...
Bet man vis dar nesuprantama, kaip aš to nepastebėjau!!! Kaip aš pati taip galėjau, kaip galėjo... Kaip taip išėjo, kas išėjo? Aš neturiu teisės parintis.
Poryt pravalas.
Vakar buvo pravalas.
Viskas toooks pravalas.
Akmenys krantantys į bedugnę daužo man galvą, bet aš nesuprantu iš kur jie krenta, jeigu nieko nėra, jei aš nematau, nemačiau, negaliu matyt...  Nieko nėra.