Kartais, kai pvargsti bėgti per gyvenimą, galima trumpam sustoti. Sustoji sau, pasižiūri į dangų. Atidžiai. Tol kol apsisuka galva, o akys apraibsta ir suvoki, kad dangus gelmės neturi... Ir tada vėl gali bėgti. Tik reikia niekad nepamiršti, kaip buvai sustojęs, žvelgei į dangų ir jis buvo be gelmės.