Aš vis galvoju, kad jau nebežinau, ar tikiu. Ta prasme, ar tikiu, kad yra kažkas po mirties. Man atrodo, kad kartais norėčiau, kad nieko nebūtų. Kad būtų tik šis vienas gyvenimas, o Ten nebūtų nieko.
Kad, kai numirsiu, mane palaidotų, o mano kūnas vėl sugrįžtų į žemę, mano molekulės išsisklaidytų visatoje ir aš nebebūčiau...
Bet ir budistų filosofija apie nirvaną manęs netraukia. Man patinka galvoti, kad yra tik žemė, tik aš, čia ir dabar.
Tikriausiai tai reiškia, kad aš nebetikiu kažkokia Amžina, Tobula, Begaline Laime, kurią "gerieji" pasieks po mirties. Nes kas tai bebūtų sugalvojęs pirmas, žydai, egiptiečiai ar Platonas su Aristoteliu, visi jie man nepriimtini.
Norėčiau, kad žmonės gyventų tiesiog dabar. Nors mano pačios gyvenimas man kartais atrodo pusėtinai košmariškas, tačiau į nieką kitą jo keist nenorėčiau, ir tuo labiau nenorėčiau jo tęsti po mirties kažkokiam, atsiprašant Rojuj...
Dievas gal ir geras, tik kažkaip šioj žemėj man tas nedaeina. Tikriausiai kalta "veidrodžių karalystė", kurią pirmiausia taip puoselėja visos bažnyčios su savo iškraipytom dogmatikom...
Na, na, paprieštaraukit man. Gal aš kažko nežinau?
Mano negailestingas nuosprendis ir moralas sau būtų: baik filosofuot, panele, eik apsirenk, pasikvėpink, susirask kokį bernelį, pašėliok truputį ir viskas praeis. :)