Keista, žaidi, žaidi, kvalioji kažkur apsimetęs, kad tau tai nieko nereiškia, ir šast, staiga supranti, kad tai, ko visą gyvenimą siekei, pats to nežinodamas, neįsisąmonindamas, apie ką visą laiką slapčia svajojai ir yra štai tas, kvailasis tavo žaidimas, į kurį visą laiką taip nerimtai žvelgei, juokeisi, piktnaudžiavai ir visaip kitaip stengeis nuo jo pabėgti... Sakau, tai ironija, gyvenimo ironija.