Kokia šiandien šūsina savijauta.Gal kartais reikia anksčiau eiti miego. dabar tiesiog sėdžiu prie kompo, galvoju apie kelionę, apie vakar praleista vakara ir klausau TATu dainą "show me love". Žiauriai faina daina.Keista, kad daugeliui ši daina  nepatinka tik todėl, kad ją atlieka lezbijetės. Mano manymu pasaulis yra platus ir jame yra skirtingų žmonių, kurie taip pat turi jausmus. Jie taip pat yra žmonės, tik kitos orientacijos, bet kas čia blogo. Nemanau, kad jie norėjo gimti tokiais. Manau, kiekvienas turi savo trūkumus ir mes esame niekas, kad teistume juos už tai...
Skruostu vėl nurieda ašara. Negaliu, nesugebu negalvoti apie jį...Kodėl esu tokia kvailė, kad susižaviu tuo kurio visiškai nepažįstu ir net nesu mačiusi...Bet manau, kad taip ir gimsta tikra meilė, kai nematai žmogaus, o tik sužinai jo vidines savybes, mintis, jausmus. Jis toks nuostabus, jausmingas, švelnus žodžiuose, protingas. Gerai reik nustoti apie jį kalbėti, nes tikrai dar labiau juo susižavėsiu ir tada bus tikrai kaput...Bet jis tikrai nuostabus, bet gaila, kad jam tai pasakyti negaliu, nes pagalvos netaip apie mane...Na ka gi, mano mieliausiasis dienorašti, jau baigsiu, nes tuoj visiškai nusišnekėsiu...:)*

Uzsimerkiu.Pries akis siandienes lietuviu kalbos egzamino uzduotys. Vel mirguliuoja tas pats paveikslelis is kurio rasiau rasini. Kalnai, upe ir sedinti vienumoje mergina.Siam paveikslui galeciau rasyti tiek daug rasiniu, nes labai gerai galiu isivaizduoti save. Tokia palaima buti tarp kalnu ir dangaus.Kai aplinkui nera nei vienos gyvos dvasios, kai niekas taves nevarineja is galo i kita gala. Tyla, ramybe, palaima. Siandien man reikia tiktai labai didelio poilsio, nes sie egzaminai mane isvare is proto.

Pagaliau atejo ta diena kai jau parasiau ta prakeikta egza.Bet nelaukiu antradieni, nes laukia dar vienas kosmaras. Sian man bloga.Siela paliko mane.Vel jauciu ta skausma.Bijau pirmadieni eiti pas daktarus, nes jau zinau, kad ko nors gero galima nelaukti. Skruostais rieda asaros kai pagalvija, kad galiu atsidurti invalido vezimelyje. Kodel man taip sunku galvoti apie tai...Kodel kaip kiti negaliu su tuo susitaikyti.?Privalau suprasti tai, kad esu stipri ir galiu liga iveikti.As privalau...
Sian eidama i egzamina gatves vidury nukritau, vos nepervaziavo masina. Vel kartojasi ta pati istorija, tik sisyk be pasekmiu.Man reikia stiprybes, kad valdyciau savo kojas. Man sunku matyti  motina kai ji zvelgia i mane ir mato mane kenciancia...As privalau buti stipri. Tiesiog privalau...

Kokia sian puiki diena.Neziurint i tai kas darosi uz lango.Nuotaiko puiki.Mano gyvenimas tesiasi.Esu laiminga.Vieno zmogaus zodziai pakele man nuotaika.:)Tas zmogus yra cia, tarp musu. Galbut jis net dabar skaicio siuos mano zodziu... Esu paprasta mergina, bet paselusi.Paselusi vidumi, bet ne isore.Isore esu nekalta mergaite, kuri rodos gyvenimui neturi pretenziju.As vis dar gyva, esu grazi, pasitikinti savimi, nebijau kitu nuomones, galinti uz save pakovoti.As esu!Niekas manes nepradangins.Busiu tokia kokia noriu buti.:))

Kiek aplinkui zmoniu.Daugelis is ju laimingi zengia gatve.Daugelis turi savo antra gyvenimo palydova.Tik as likau viena.Be jo, be to kuri myliu. Sis zodis man tik sukelia skausma.Mylejau, myliu ir mylesiu.Bet noriu myleti tik tokia meile kuri yra nekalta ir neskaudi. Nesijauciu zmogumi.O ypac nesijauciu esanti mergina.Kartais atrodo, kad siame pasaulyje esu niekas.As dirbu, mokausi, bendrauju, valgau, miegu, svajoju, bet tai man yra nieko. Neturiu tos vertybes kaip dziaugtis gyvenimu.Juk jis tos se...
Kartai sedziu nakti gamtoje ir zvelgiu i begalini dangu.Svajoju, kad juo pas mane atjotu princas ant balto zirgo,bet tas princas tik juokiasi is mano svajoniu.O dangus...Dangus toks nuostabus.O tos zvaigzdes!!!Kokios jos nuostabios.Kai zvelgiu i jas, rodos tampu viena is ju.Viena is daugybes milijonu.Manes nepastebi nieks, nes esu maza butybe, kuri kitiems yra niekas.Niekas!!!O juk esu zmogus!!!Noriu buti tokia kaip kiti, noriu pagarbos, noriu saziningumo, noriu meiles!!!Man sunku.Kuo toliau tuo as labiau klumpu ir greitai suklupsiu ir niekas manes nepakels.
Man sian bloga.Prakeikti daktarai!!!Kodel jie prognazuoja tokias se... ligas.Nenoriu sirgti.Noriu gyventi pilnaverti gyvenima..As noriu..noriu tik gyventi...

Siaubas, kokia sunki šian buvo diena. Apskritai ši savaitė yra ilga ir nuobodi. Laukiu nesulaukiu trečiadienio, nes mokykloj paskutinis skambutis ir su klasiokais varysiu į savo kaimą švęsti. Manau, kad tikrai bus šaunu.Pirtis, naktis ant šieno.:PPOj greičiau ateitu trečiadienis. Šiaip tai nuotaika puiki. Pradedu pamiršti savo meilę. Bet pamiršti yra sunkiau nei pamilti..Vat kame problema, bet nieko, aš esu stipri ir susidorosiu...Gerai rei daryti tą prakeiktą fizinio referatą, nes mokytoja man ryt plaukus išraus.

Kokie keisti žmonės..Rodos sako viena, o paskui jau kita..Nesuprantu visiškai, kokią širdį turi žmogus kuris gali įskaudinti kitą. Kodėl mes niekad nesusimąstome, prieš ką nors sakydami. Kodėl neįvertiname kitų žmonių nuomonės ir minčių.Kodėl mes gimstam ir per savo gyvenimą padarome begalę klaidu?
Praradau pasitikėjima savimi, kai jis pasakė, kad esu ne tas žmogus, kurį jis nori matyti šalia. Tą akimirką kai jis ištarė šiuos žodžius, man iš krūtinės išplėšė širdį.Nebeturiu daugiau jausmų.Nebenoriu jausti nei laimės, nei meilės, nei skausmo.Tiesiog noriu neegzistuoti.Nebėra žmogaus dėl kurio šitiek kovojau, šitiek kentėjau ir taip mylėjau. Meilė, meilė.Prakeikiu ją.Nebenoriu niekad mylėti.O kam? Vis vien liksiu įskaudinta ir vieniša. Nebeturiu pasitikėjimo savimi, jis užgeso kaip ir žvakė...Mano krūtinė tuščia.Joje nebėra nei gyvybės, nei džiaugsmo.Joje nebėra vietos man...

Hau, kaip jau pavargau nuo gyvenimo, nuo tų mokslų. Kartais noriu tiesiog sustoty vidury kelio ir laukti kol kokia nors mašina nepartrenks. Kodėl givenis taip skriaudžia mane? Kodėl turiu kasdien užduoti sau tokį patį klausima? Rodos prieš akis matau du kelius- gyvybė ir mirtis. Su mielu noru žengčiau antru, bet negaliu.Dar tiek turiu padaryti per savo gyvenima. Dar kartą nepakelčiau rankos prieš save...Turiu kažkaip pradėti vertinti gyvybe. Man sunku.Kiekviena ryta atmerkusi akis matau saulę, žmonių šypsenas, o manyje nėra nei menkiausios žiežirbos kuri apšviestu diena. Nebenoriu tokio gyvenimo, nebenoriu daugiau kentėti.Noriu būt laiminga ir džiaugtis tuo, kad gyvenu. Man reikia mūzos, kaip tam dailininkui, kuris nori nutapyti nuostabų paveikslą, bet man reikia jos, kad ji nutapytų mano gyvenimą nuostabiausiomis spalvomis...