Vieną vakarą jis apsireiškė neįspėjęs. Žybt - ir stovi Dievas mano kambary.
Sėdžiu apšalęs, nežinau ką daryt...
O jis patraukė prie šaldytuvo, atidarė šaldymo kamerą ir butelį estiško "vyru valge" ištraukė. Keturiasdešimties laipsnių.
- Gersi?
Atsisakiau. Ketinau tą šūdą sunaudoti vyšnių trauktinei, bet kad špokai man visas vyšnias nušvilpė. Liko tik degtinė.
Dievas atsiduso, sutvėrė molinę taurę savo rankoje ir prisipylė.
- Kūnas ir kraujas, amen... Na, į sveikatą!
Ir užsivertė.
Paskui pakartojo dar aštuonis kartus. Net suspėjau nufotografuoti.
- Nepyk, kad aš taip... - pasiteisino. - Žmona man namie neduoda. Durna boba, blyn... Jai tik angelų chorą šokdink ir marcipanais šerk. Ane, bičas?! Durnos tos bobos!?
Kadangi Dievas buvo girtas ir mirtinai pavojingas, man beliko sutikti.
- Nori, taviškę nach... nachhh... ble, nachier pasiųsiu? Būsi vienas ir labai laimingas.
- Bet kad ji man visai gera žmona, - suabejojau pagalvojęs.
- Nu tai...
Dievas apsidairė, bet namuose daugiau svaigalų nebuvo ir jis greičiausiai tai suprato.
- Tai ate tada, einu aš...
Žybt - išnyko.

Geriau pagalvojus - Dieve tu Dieve...

Vadinasi, galiu rašyti apie seksą.
Mamai nesakykit...

Kompanijos, gaminančios kompiuterinę ir programinę įrangą, nuolat stengiasi, kad jų produktas būtų instinktyviai suvokiamas netgi visiškam idiotui, pirmą kartą į rankas paėmusiam įrenginį.
Tačiau neseniai atliktas tyrimas parodė, kad net iš įrenginio išmetus VISUS priedus, palikus lietimui jautrų ekraną ir tame ekrane parodžius vieną vienintelį mygtuką su užrašu "spausti čia", didžioji dalis pirmą kartą jį paėmusių "idiotų" vis tiek ieškos ko paklausti, kaip tą padaryti...

Velnių medžiotojo trečios dalies nebus. Taškas.

Atsidarau vieną svetainę, žiūriu - GMITĖ patapo moderatore. Pavartau - ogi ir Sebastianas moderatorius. Suėmė baimė. O jeigu rytoj kažkoks blogis ir mane taip?... Tada poryt man parašys pirmas žioplys ir pasakys "ė, tu, šita... man kablelį vienoj vietoj padėti reikia...".
Blogis.

Moters intelektas atvirkščiai proporcingas silikono kiekiui jos papuose.

Žąsios šešys su žąsiais šešyčiais...

Pradžios žodis

Niekas nežino, kas yra trisinchrobalbatronas. Netgi kvarkvarų civilizacija, be išlygų garbinanti šį senovės galingųjų artefaktą ir jo ieškanti jau laiko tarpą, per kurį Visata apsisuka keturis kartus. Jie kol kas tesuspėjo surasti patį žodį, ištartą toli kosmoso platybėse, vienišoje planetoje, besivadinančioje Žeme.
Jau vien dėl to atradimo kvarkvarai nesitvėrė džiaugsmu ir nedvejodami surengė ekspediciją, turėjusią atgabenti žodžio autorių į jų apklausos salę.
Kadangi internetinio ryšio palydovų radijo signalas Visatos atstumus įveikia stebėtinai mažu greičiu, jis, be jokios abejonės, iki kvarkvarų keliavo kelis milijonus metų. Per tiek laiko Sebastiano kaulai sudūlėjo, suakmenėjo, nugrimzdo į planetos branduolį, kur buvo paversti į bazaltines uolienas.
Štai todėl žygis vyko ne tik erdve, bet ir laiku. Tam kvarkvarai sunaudojo penkių juodųjų skylių energiją, kurios būtų užtekę milijardą kartų užvirti Atlanto vandenį, taip pagaminant visai neblogą žuvienę.

Deja, toji energija juos tik nukėlė laiku...

Atgabentą Sebastianą kavrkvarų valdytojas Ibubana, padedamas asistento Aspinaucės ir perpsichologo Kamirkazės, tardė sunkiai ir ilgai. Galop, šiam prisipažinus baisią tiesą, paleido jį laivu skrieti namo, taip sudegindami dar kelias juodąsias skyles.

Todėl ši istorija tęsia tai, kas nutiko po Sebastiano išvykimo, paminėdama kai kurias tardymo detales ir daug ką paaiškindama smulkmenų nežinančiam skaitytojui.


1. Aspinaucės akordas

- Šlykštus krokus, - liūdnai susikeikė Aspinaucė, žiūrėdamas į žiūrylę – parodyklę, sukančią be perstojo tą patį įrašą jau kelintą kartą.

- Užsirašykit, - pasakė ateivis, - nes daugiau nekartosiu. Trisinchrobalbatronas yra instrukcija, o ne daiktas, aišku? Raskite Unotempotroną, Dubalbasimferizurą ir Trichronopartiklą. Tada sujunkite juos į vieną pagal Trisinchrobalbatroną...

- Dar šlykštesnis krokus, - nubraukė ašarą Aspinaucė. – Ir reikėjo gi tą ateivį čionai tįsti. Mįslių daugiau nei jūros dugne...
- Ė! – staiga atgijo komunikatorius. – Aspinauce, atsiliepk!
- Klausau, valdytojau, - liūdnai spustelėjo šis mygtuką.
- Kaip sekasi su tomis dalimis? Ar jau suradote ką nors? Kada bus trisinchrobalbatronas?
- Krokus jį žino...
- Ką?!
Aspinaucė staiga įsitempė kaip styga, supratęs, ką pasakė.
- Atleiskite, valdytojau. Norėjau pasakyti, kad turime šiokių tokių sunkumų...
- Grrrr... – nuaidėjo iš komunikatoriaus. – Tuojau ateisiu!

- Nesuprantu, - pareiškė valdytojas Ibubana, įremdamas pelekus į šonus, - jums neužtenka ateivio suteiktos informacijos?
- Na... Pati instrukcija... tas trisinchrobalbatronas  - tai visai paprasta. Fonetinė schema, paremta skiemenų išdėstymu. Superkompiuteris perkando tą per kelias sekundes. Bėda yra tai, kad mes negalime surasti tų trijų sudedamųjų dalių...
- O ką turime?
- Na... Mes perfiltravome per devynis milijonus metų sukauptą Visatos signalų archyvą ir aptikome, kad Unotempotronų turi vos ne kas antra civilizacija. Iš viso... – Aspinaucė palinko prie parodyklės, - dvidešimt penki milijardai su trupučiu variantų. Jau išsiuntėme ekspedicijas tikrinti pagal sąrašą, tačiau šiuo atveju pasireiškė išteklių problema, valdytojau...
- Kokia, po šimts, išteklių problema?! Jūs ką, nesuprantate to artefakto svarbos?!
- Savaime aišku, kad suprantame. Aš jau padariau viską, kas įmanoma šiuo metu padaryti. Kvarkvarų patelės priverstos dėti kiaušinius, užsakiau pastatyti du šimtus vaikų darželių ir šimtą penkiasdešimt papildomų mokyklų bei universitetų. Be to, Kurigvilčiaus biuras dabar kaip tik išradinėja suaugusių kvarkvarų dvejinimo mašiną. Jeigu pavyks, jis mane informuos nedelsdamas. Tačiau čia dar viena bėda...
- Kiek gi tų bėdų? – suniurzgė nepatenkintas Ibubana. – Kas ten vyksta?
- Na, Kurigvilčiaus biuras šiuo metu bandymams sunaudoja daugiau kvarkvarų, nei jų prigamina. Regis, tas dvejintuvas kol kas juos tik sprogdina...
- O kiek mes turime paruoštų ekspedicijų?
- Šiuo metu – kiek daugiau nei penkis šimtus. Įgulos minimalios, valdytojau. Visus laivus pasiėmė, dar naujų užsakiau. Bet čia dar bėda...
- Grrrr...
- Pone, mes netrukus patirsime resursų badą. Jeigu toliau ieškosime tos vienos dalies, kvarkvarų civilizaciją ištiks ekonominė krizė.
- Vienos dalies... – Ibubanai apsvaigo galva.
- Taigi, pone. Visos šios bėdos – tik dėl vienos dalies. Vienos iš trijų. Norite dar informacijos?
Aspinaucė luktelėjo sekundę, bet, nesulaukęs reakcijos, ėmė vardinti:
- Vien Unotempotrono bylos tyrimas mums jau kainavo kvadrilijonus darbo rezultato vienetų.  O dar turime septyniasdešimt tris milijonus bei truputį Dubalbasimferizuro variantų ir tik su Trichronopartiklu pasisekė – šių Visatoje užfiksavome vos kelias dešimtis. Mano paskaičiavimais, su dabartiniais resursais mūsų paieškos tęsis maždaug penkis Visatos apsisukimus. Vadinasi, suspėsime numirti bent pustrečio šimto kartų. Jeigu neskaičiuosime to, kad kasdien signalų biuras atranda maždaug 0,2 naujų variantų. O jis atranda!
- Privalome gauti trisinchrobalbatroną! – riktelėjo nepatenkintas Ibubana ir išbildėjo pro duris, kad negirdėtų daugiau liūdinančių faktų.
- Taigi, - liūdnai pritarė Aspinaucė, nors azarto jo balse niekas nebūtų išgirdęs.

2. Kurigvilčiaus perkusija

- Idiotai! – sumurmėjo nepatenkintas Kurigvilčius, nuspausdamas rombo formos mygtuką pulte. Už stiklo sėdėjęs kvarkvaras nusiperdė ir susprogo, aptaškydamas sienas žaliomis gleivėmis. – Bliamba...
- Kurigvilčiau! – atgijo komunikatorius. – Čia Ibubana!
- Nu?..
- Man sakė, tu išmokai dvejinti kvarkvarus! Raportuok!
- Atsiųskite tą, kuris tai sakė – padauginsiu, - piktdžiugiškai išsiviepė mokslininkas. – Nieko panašaus, Ibubana. Aparatas kalibruojamas, nuolat tobulinamas. Su juo daugiau bėdų, nei naudos. Nori pamatyti?
- Prašyčiau pagarbos! – sušnypštė iš komunikatoriaus. – Aš vis dar mūsų civilizacijos valdytojas!
- Atsiprašau... Taigi, užsukite, gerbiamas Ibubana, į mano kuklią laboratoriją – parodysiu tai, ko dar nematėte.

Netrukus Ibubana jau trypčiojo šalia didelės stiklinės sferos.
- Čia kas?..
- Pagal projektą – dvejintuvas, - skėstelėjo pelekus Kurigvilčius. – O realiai – sukruštas skaidytuvas. Nusipirkome projektą iš kharų civilizacijos. Jie patys dvejintuvų nebegamina – dėl energijos sąnaudų. Būtent dėl tos energijos ir norėjau pasikalbėti.
- Tik nesakyk, kad vėl kažkas blogai.
- O taip, - linktelėjo Kurigvilčius. – Labai blogai. Neapsakomai blogai!
- Juk prašiau nesakyti...
- Problema tame, - atsiduso mokslininkas, - kad šitas daiktas vieno kvarkvaro sudvejinimui sunaudoja pusę juodosios skylės energijos. Aš paskaičiavau, kad iš tos energijos būtų galima materializuoti beveik šimtą tūkstančių kartų didesnę masę, nei daro šitas daiktas. Jis siaubingai neefektyviai naudoja energiją. Tačiau mes nesugebame sukurti savo dvejintuvų, tai belieka naudotis kharų technika.
- Ir kas čia tokio? Juodųjų skylių Visatoje daug, – piktai pastebėjo Ibubana.
- Žinoma, - sutiko Kurigvilčius. – Daugybė. Bet štai, vėlgi bėda – mes turime jūsų pasirašytą Trisinchrobalbatrono projektą, kuris įpareigoja viską atlikti per dvi šimtąsias Visatos apsisukimo. Kitaip tariant – kol nenumirėme...
- Tas projektas, - įsiuto Ibubana, - ne šiaip sau žaidimas, kuriam galima suversti kaltę, Kurigvilčiau! Ar suvokiate, kad jūs ir vėl piktžodžiaujate?!
- Atsiprašau, - nė kiek nesigailėdamas burbtelėjo mokslininkas. – Tai ne projekto kaltė. Tai... juodųjų skylių kaltė.
- Ką?..
- Kaip jau minėjote – skylių yra daugybė. Jeigu tiksliau – tas skaičius panašus į ketvertą su dvidešimt aštuoniais nuliais. Bet mes padarėme projekto sąmatą ir paaiškėjo, kad jam įgyvendinti reikia tiek kvarkvarų, jog tų skylių tiesiog... per mažai. O dar projekte reikalaujama ekspedicijas siųsti į ateitį LAIKU, kas vėl sunaudoja po keturias juodąsias skyles. Žinoma, mes galime per ateinančius mėnesius priversti šitą dvejintuvą dvejinti. Žinoma, galime sunaudoti VISAS juodąsias skyles. Tačiau kas nutiks su pačia Visata?
- O tu manai, kad man įdomu?
- A... – užsikirto Kurigvilčius.
Ibubana paplekšnojo peleku šiam per petį.
- Kurigvilčiau, galvok plačiau. Ir tegu tas galvojimas įgauna vieną žodį – Trisinchrobalbatronas.
Valdytojas išėjo iš laboratorijos, palikęs mokslininką išsižiojusį. Kai Kurigvilčius galop atsipeikėjo, jis tesumojo iš pykčio trinktelėti per rombo formos mygtuką.
Du technikai, kalibravę aparatą iš vidaus, akimirksniu išsitaškė.


3. Kamirkazės vokalas

- Oi, daugiau nebegaliu! – sukvykė nėščia kvarkvarė, stangdindamasi ant lizdo su keliais padėtais kiaušiniais. – Aš tave nudėsiu, garbės žodis!..
- Gerbiamoji, jau visai nebedaug liko, - įtikinėjo patelę Kamirkazė, prakaituodamas ir šokinėdamas ratais, tarsi tai galėtų kaip nors padėti.
- Nebedaug liko?! Tu man tą jau prieš savaitę sakei, kai aš tau du šimtus kiaušų sukroviau. Kokio krokaus tu mane vėl nėščią padarei... oiiii!
- Bet gerbiamoji...
Kvarkvarė jo nesiklausė, žviegdama ir dėdama kiaušinius. Iš už sienos Kamirkazė galėjo girdėti kitos vargšelės vaitojimą. Jam jau buvo silpna – šioje vietoje buvo keli šimtai sienų ir už kiekvienos kas nors gimdė.
Ibubanos planas buvo siaubingas ir neetiškas.
- Alio, - silpnu balsu atsiliepė Kamirkazė, pastebėjęs mirksinčią komunikatoriaus švieselę.
- Čia aš.
- Aš? – sutriko perpsichologas. – Kas tas „aš“?
- Ibubana, kad tave krokus rautų. Tu pas mus psichiatras, turėtum pažinti...
- A... – sutrikęs apsidairė Kamirkazė, - čia triukšmas didelis, nepažinau.
- Raportuok!
- Ee, - nutęsė Kamirkazė, - blogis, valdytojau. Didelis blogis.
- Grrr, - suurzgė Ibubana ir nutraukė ryšį.

Netrukus kvarkvarės pastangas padėti skubos tvarka subrandintą kiaušinį jau stebėjo du prakaituojantys kvarkvarai.
- Tai kas čia nutiko? – paklausė Ibubana.
- Mūsų patelėms tuoj prasidės masiniai uždegimai, - liūdnai pasakė Kamirkazė. – Tai reiškia, kad mes tuoj iš viso nebeturėsime moterų, kurios galėtų dėti kiaušinius. Na, bent dabartinė vaisinga jų karta...
- O jūs joms aiškinote, kaip tai svarbu?
- O, žinoma!  - su užsidegimu patvirtino Kamirkazė. – Tik... bėda, kad uždegimų tai negydo, valdytojau. Ir tai ne pati didžiausia bėda.
- Na kodėl...
- Didžiausia bėda, - pertraukė Kamirkazė, - kad planetoje prasidėjo bruzdėjimas tarp moterų. Jos pradėjo slapstytis. Visos vaisingo amžiaus sulaukusios patelės leidžiasi vaistus, kad tik nebūtų vaisingos. Žmonos „nebeduoda“ savo vyrams, šitie pikti kaip neėdę krokai... Žodžiu, mūsų sociologai užfiksavo bręstančią revoliuciją...
- Ką?!
- Revoliuciją. Pačią tikriausią. Patelės pareiškė , kad nebedirbs ir „nebeduos“  vyrams, o šitie... ai, baisu net sakyti...
- Tai jau sakyk!
- Žodžiu, jie pareiškė, kad jeigu moterys „neduos“, tai jie pareikalaus jus pakabinti už geros vietos valdytojo rezidencijos aikštėje.

Ibubana stovėjo išbalęs ir klausėsi daugybės klyksmų. Jis siaubingai bijojo būti pakartas už geros vietos.
- Dar viena bėda... – norėjo pradėti Kamirkazė, bet staiga suvokė, jog nebėra klausytojų. Valdytojas išlėkė visu greičiu iš palatos.

- - -

Kitą dieną Ibubana išleido įsakymą nutraukti visus projektus, susijusius su Trisinchrobalbatronu. Liepė sugrąžinti visas ekspedicijas namo, moteris paleisti iš palatų, o Kurigvilčiui - išmesti dvejintuvą ir nebenaikinti juodųjų skylių.  Aišku, pastarąjam jau buvo vėlu – Kurigvilčius sėkmingai perdarė dvejintuvą į trejintuvą ir paslapčiomis padaugino savo žmoną, taip sunaikindamas pusantros juodosios skylės.
Vėliau Ibubana perskaitė civilizacijai gana liūdną pranešimą, kuriame išdėstė iš kažkur ištrauktą istoriją apie tai, kad dievų įtaisą, naujausiomis žvalgybos žiniomis, sunaikino kharų civilizacija. Visuotiniu pritarimu buvo paskelbtas kryžiaus žygis prieš eretikus. Taip visus suvienijęs, Ibubana išlaikė savo įtaką dar kuriam laikui.

Jis nežinojo, kad netrukus gaus pranešimą, kuris vėl viską apvers aukštyn kojomis.

- - -


[ Tuo tarpu kitoje Visatos pusėje, Tripirdono planetoje ]


Rytas jau baigė pavirsti diena. Vietinis vyrukas, vardu Unotempotronas, ką tik pagimdė mažą berniuką, smalsiai stebimas dviejų jaunų mamyčių.
- Koks gražuolis! – su pasigėrėjimu pasakė Trichronopartiklė.
- Panašus į mano prosenelę, - atsiduso laiminga Dubalbasimferizura. – O gal į devintos eilės pusbrolį Kvadropermutatorių...
- O man atrodo, kad jis visas panašus į mane... –suabejojo Unotempotronas. –  Ypač ausys.
- Tai koks bus vardas? – pasmalsavo Trichronopartiklė.
- Trisinchrobalbatronas gal... – sudvejojo vyrukas.
- Hm, neblogai. Ką manai, Dubalbasimferizura?
- Man tinka. Tebūnie Trisinchrobalbatronas...

Aukštai danguje, akiai neįžiūrimose aukštybėse krūptelėjo atmosferinis palydovas – šnipas, klausęsis silpnų garsų aidų. Jis buvo sukurtas kvarkvarų ir turėjo vieną tikslą – ieškoti dievų įtaiso. Jis viską girdėjo, viską matė ir kaipmat suprato, ką išgirdo.
Visatos erdve kaipmat nuskriejo signalas, nešantis džiugią žinią.

Kiek kainuoja rašytojo išdidumas?
Sakoma, kad nesi tikras rašytojas, kol "neišleidai" knygos.

Vėlgi - ką reiškia "išleisti"? Ir iš kur išleisti? Iš savęs?
Tada aš jau išleidau. Esu išdidus ir "tikras".
Bet jūs sakysite - niekai. Reikia išleisti taip, kad draugui būtų galima paskolinti.
Aš, žinoma, atsidusiu. Bet vėlgi - draugui paskolinti galiu. Įrašytą į USB raktą. O jūs sakysite - niekai. Reikia paskolinti taip, kad nereikėtų kompiuterio jį perskaityti!..

Kyla toji išdidumo kartelė, kyla...
Buvau prieš 2 metus susisiekęs su leidykla. Jie man siūlė už 8000 išleisti 200 egzempliorių tiražą. Galvojau - tebūnie, paaukosiu savo santaupas, pasiklausysiu žmonos bambėjimo, bet mano kambarys bus užverstas knygomis...
O geriau pagalvojus - KAM man jų tiek? Pasaulinė praktika parodė, kad kuo retesnis daiktas, tuo jis vertingesnis. Vadinasi, vertingiausia būtų VIENA knyga!
Skambiname į leidyklą ir klausiame, kiek kainuotų 1 egzemplioriaus leidyba. Su kietais viršeliais, su iliustracijomis. Iliustracijas pats daryčiau, jiems beliktų atspausdinti...
Jie man siūlo už 1000 Lt...
Išjungiu telefoną, nes nesuprantu, kame šaibos. Paskui tik nušvinta mintis - jei knyga vertingiausia viena, tuomet ją ir pagaminti nepaprastai sudėtinga! Tokiu atveju verta pamiršti visas leidyklas ir imtis reikalo pačiam.
Einu į parduotuvę ir perku du pakus A5 formato popieriaus. Jo smarkiai per daug, tačiau taip reikia - pusė skirta "mokymuisi gaminti knygą", likusieji - knygos gaminimui. Rišimo aparatą pasidarau per kelias valandas, užpildau spausdintuvo kasetę, įsijungiu "Fotožopą"...

Po kelių dienų ant lentynos guli knyga. Savo rankomis daryta, puskiečiais viršeliais. Tokio daikto kopijos nėra net Mažvydo bibliotekoje - niekur nėr tokio daikto kopijos! Kažkuria prasme, ši knyga netgi kažkiek prasilenkia su taisyklėmis, kad KIEKVIENOS knygos kopija turi būti nacionalinėje bibliotekoje.

Dabar aš ramus. Žinau - istorija toje knygoje niekam tikusi. Gal dar blogesnė už šiuolaikinio poeto eilėraštį be rimo. Bet nors nerašytas taisykles atitinka.
Tai juk labai svarbu, ar ne?

O jūs sakysite - niekai...

Jau seniai noriu išbandyti savo galimybes kine. Kol kas man trūksta laiko, aktorių, technikos ir scenarijaus. Žodžiu - visko.
Bet tai juk nedidelė bėda, ar ne?... :)