Dievas kambaryje (alternatyvus pasakojimas)

Vieną vakarą jis apsireiškė neįspėjęs. Žybt - ir stovi Dievas mano kambary.
Sėdžiu apšalęs, nežinau ką daryt...
O jis patraukė prie šaldytuvo, atidarė šaldymo kamerą ir butelį estiško "vyru valge" ištraukė. Keturiasdešimties laipsnių.
- Gersi?
Atsisakiau. Ketinau tą šūdą sunaudoti vyšnių trauktinei, bet kad špokai man visas vyšnias nušvilpė. Liko tik degtinė.
Dievas atsiduso, sutvėrė molinę taurę savo rankoje ir prisipylė.
- Kūnas ir kraujas, amen... Na, į sveikatą!
Ir užsivertė.
Paskui pakartojo dar aštuonis kartus. Net suspėjau nufotografuoti.
- Nepyk, kad aš taip... - pasiteisino. - Žmona man namie neduoda. Durna boba, blyn... Jai tik angelų chorą šokdink ir marcipanais šerk. Ane, bičas?! Durnos tos bobos!?
Kadangi Dievas buvo girtas ir mirtinai pavojingas, man beliko sutikti.
- Nori, taviškę nach... nachhh... ble, nachier pasiųsiu? Būsi vienas ir labai laimingas.
- Bet kad ji man visai gera žmona, - suabejojau pagalvojęs.
- Nu tai...
Dievas apsidairė, bet namuose daugiau svaigalų nebuvo ir jis greičiausiai tai suprato.
- Tai ate tada, einu aš...
Žybt - išnyko.

Geriau pagalvojus - Dieve tu Dieve...