Kažkaip sugrįžo noras užsiimti muzika. Per savaitgalį sukūriau simfoniją, kurią atliko viena gudri programa. Žinau, kad prastas yra tas, kuris groja už visą orkestrą, na... bet patys pasižiūrėkit.

http://www.music.lt/Laiptai-i-dangu-mp3-2489.html

Perdariau iš naujo savo interneto svetainę. Visi kviečiami apsiuostyti.
www.iliuzija.net

Pamenu, kai buvau mažas, kartą su motina užsiplepėjom apie tai, kas mūsų laukia po mirties. Tada klausimas buvo paliestas pirmą kartą, man jis iš tiesų sukėlė nemenką susirūpinimą.
Motina man paaiškino, kad po mirties, jei būsime blogi, pateksime į pragarą - išties nemalonią vietą. O jeigu būsime geručiai - į Rojų, kur, kartu su angelais giedosime ir garbinsime Dievą per amžių amžius.

Labai gerai pamenu savo reakciją - "blia, betgi aš nemėgstu giedoti! Ir ypač dar kai kažkas pašonėje trinasi, tebūnie kad ir angelas. O dar per amžių amžius??? WTF???"

Žinoma, garsiai nieko nepasakiau, tik ėmiau tikslintis, kas , kur ir kaip. Motina, aišku, žinojo, atsakymus į visus klausimus. O kurie tėvai nežino?..

Dabar, prisiminęs visą šį reikalą, tik šypteliu. Jeigu reikėtų dabartiniam šešiamečiui išaiškinti, kad po mirties jo laukia amžinas choras pavadinimu "Forever and ever and ever and so on", įtariu, jo realiausias pasirinkimas būtų iš viso nemirti. Panašiai kaip ir tikro ateisto. Jie, neišpažindami jokių religijų, renkasi kuo ilgesnį gyvenimą.

Taigi, dabartinio vaiko rojus - "World Of Warcraft" prie galingo, 20 MB/s linijos tinklo, prie dar galingesnio kompiuterio. Iš vienos pusės - everestas čipsų. Iš kitos - du everestai kokakolos. Daili blondinė masažuoja padus, o angelai prie kitų kompiuterių gainioja trolius bei drakonus, retsykiais pasiūlydami jungtis į aljansus ir pulti Dievą.

Mergaitėms paduok "Gucci", nosinaičių prikimštą liemenuką ir fotostudiją su profesionaliu angelu - fotografu. Aišku, ji amžinai jauna ir liekna, o jos oda - kaip po fotošopo. Nafig visus jogurtukus - paduokit mėsainius, nuo kurių nestorėjama. Paduokit lašišą, mišraines, tortukus, blia- viską! Ir daug. Angelai žavisi jos kraupiai paaugliškomis fotosesijomis, kur ji stengiasi suvaidinti visas jau pasenusias žvaigždes.
Taip ir ne kitaip.

Pabandykit įteigti, kad vaikas turi būti geras, antraip jo laukia pragaras. Mes jau matėme pragarą bent trimis režimais - "normal", "nightmare" ir "hell". Visi jie daugmaž normaliai sutvarkomi, pasiėmus į letenas pakankamo levelio lazdą. Niekas nebetiki nei pragaru, nei rojumi. O pats dievas - tai tas, kuris žmogeliukus į sienas mėto Black'n'White žaidime. Juokinga... Kunigėliai iki šiol kalba apie jį kaip apie patį galingiausią, geriausią, atlaidų, nuolaidų ir t.t. 
Tačiau nutyli, koks tas dievas konservatyvus. Dvi štukės metų praėjo, o Rojaus santvarka nepasikeitė nė per mirksnį. Ten visi choruose tebegieda. Nenuostabu, kad mūsų vaikai nepatenkinti.
Mokyklose jiems turėtų dėstyti tikybą. Buvo ir man. Bet ten tikyba nė iš tolo nekvepėjo. Nes kas yra tikyba?
Tai mokslas apie tai, kuo mes linkę tikėti. Apie religijas. O kiek yra religijų? Cha cha.
Deja, tikybos pamokose dažniausiai ateina koks nors nutriušęs kunigėlis, kuris daugiau niekur netinka, ir ima vaikučiams pasakoti apie... Dievą, Jėzų Kristų ir katekizmą. Tai pala, kur tikyba? Kur Buda, kur Mahometas? Kur Perkūnas, kur vaidilutės? Čia tikyba, ar krikščionybė?
Tai jeigu klasėje mokosi budistų tėvų vaikas, arba musulmonų? Kaip tokiam jaustis, kai namuose tėvai vienaip, o mokykloje - kitaip moko? Tikybos pamokas reikia paversti tikromis tikybos pamokomis, arba iš viso jas velniop, jei kitaip neišeina.
Nes po to tik ir belieka žiūrėti į paniurusio vaiko veidą, kuris žino, kad po mirties jo lauks amžinas choras.

Žaidžiu SimCity Deluxe. Statau savo svajonių miestą. Rašymas dabar ne galvoje...

Šiandien supratau, kad jeigu rimtai nuspręsčiau apsimesti, jog Valkas - mano klonas, tai jam būtų be galo sunku visus įtikinti, kad taip nėra.  Ta virtuali egzistencija tokia trapi...

O jeigu taip sukūrus portalą "krapštyk.lt"?
Kažin, ką žmonės ten galėtų veikti?..

Tuščias lapas ir smagu -
niekam tai neįdomu...

Jeigu rašykas X , parašęs kūrinį Y, nė karto negavo kritikos nuo rašykų Z, N arba Q, vadinasi, jis neegzistuoja arba lygus nuliui.

Tamsus kambarys. Vieniša lempa apšviečia nedidelį plotą tamsumos viduryje. Ten stovi neaukštas stalas, ant kurio padėtos trys sunkiai identifikuojamos, storos knygos bei didelis metalinis dubuo.

Pasigirsta žingsniai, į šviesos ratą į žengia malonios išvaizdos vyras 18 amžiaus pabaigos anglų džentelmeno kostiumu. Niekas to dar nežino, bet jo vardas yra Džeimsas.

Džeimas Sveiki. Aš esu Džeimsas ir norėčiau kartu su jumis, mieli žiūrovai, atlikti nediduką... testą. Patikėkite, jis netruks tiek ilgai ir jūs nesuspėsite užmigti. Tiesą sakant, jūs NENORĖSITE užmigti. Beje, ar šiandien tarp mūsų daug religingų?..

Tylus murmesys.

Džeimas To ir tikėjausi. Kaip matote, šiandien mes turime tris knygas. Tris NEATPAŽĮSTAMAI apipavidalintas knygas ir jas sieja... sieja vienintelis dalykas - jos iš tiesų yra STOROS. Kaip žinote, stora yra ir Biblija, ir Koranas taip pat storas, tačiau storų knygų, be abejonės, yra daugybė.
Sakykime taip... Viena iš šių knygų yra Biblija. Nesakysiu, kuri. Žinau, bet nesakysiu. Kita knyga yra Koranas. Vėlgi - nesakysiu, kur jis. O trečią knygą atostogų metu parašiau aš pats.

Kažkas tyliai juokiasi.

Džeimas Bet jūs nežinote, kuri knyga yra kuri. Tai svarbiausia. O dabar pažiūrėkime čia. Yra didelis metalinis dubuo... Kam mes galime panaudoti didelį metalinį dubenį?

Paima dubenį ir užsideda ant galvos. Juokas salėje.

Džeimas Be abejo, tai linksma, bet jūs tikriausiai jau numanote, kad ne tokia jo paskirtis. Hm... Visgi šiame paveiksle šio bei to trūksta... A, štai. Atrodo, mūsų dekoratorius padėjo du daiktus į šalį...

Pasilenkia po stalu, atsitiesia su degtukų dėžute vienoje rankoje ir buteliu degaus skysčio kitoje. Salėje įtempta, pavojingai mirtina tyla.

Džeimas Aš nematau jūsų veidų, tačiau spėju, kad dauguma jūsų dabar įsitempę. Ar aš ketinu sudeginti Koraną? Gal Bibliją? Kas už tai, kad sudeginčiau savo nuosavą knygą? Jūs? Gal jūs? Ne?.. Gerai, tada padarykime daug paprasčiau. Aš paimsiu štai šitą storą knygą IŠ KAIRĖS ir įdėsiu į metalinį indą. Prisiekiu, neatvertęs nepasakysiu, kokia tai knyga...
Deda knygą į dubenį, atsuka butelį ir laisto degiu skysčiu. Salėje stiprėja agresyvus murmesys.

Džeimas Iš anksto atsiprašau, dabar bus truputis dūmų ir nemalonaus kvapo. Tačiau tai laikina, kol žibalas sudegs. Na štai, matote, kaip viskas gražiai dega. O kol dega, mes turime truputį laiko pasvarstyti apie tai, kas vyksta mūsų viduje. Aš girdžiu, jūs visi labai smarkiai sunerimę. Galbūt net pikti. Leiskite jūsų visų paklausti - ar jūs taip pat pyktumėte, jeigu visos trys knygos būtų mano paties parašytos?

Agresyvus murmesys virsta į abejojantį.

Džeimas Ne? Įdomu... Žinote, GALBŪT ten dega mano parašyta knyga. Vėlgi turiu jums prisipažinti - kai ją rašiau, teko labai daug paplušėti, kol perkopijavau į ją dalį Senojo Testamento. Taigi, knyga tik iš dalies mano. Aš labai daug citavau. Dievinu cituoti. Mano asmenine nuomone, man galbūt visai neblogai pavyko...

Juokas, sumišęs su dvejojančiu urzgimu.

Džeimas ... Tačiau popiežius, paskaitęs mano darbą, pasirašė asmeniškai ir palaimino. Spėju, jam visgi patiko.

Kraupi tyla.

Džeimas Na štai, tariamai mano knyga jau sudegė. Dievaži, nepasakyčiau, kas ten dar matosi suanglėjusiuose puslapiuose. Tačiau mes turime kitas dvi knygas, kurios nesudegintos. Logiškai mąstant, dabar pat galėčiau atsiversti jas ir patikrinti. Bet aš to nedarysiu. Bent jau ne dabar. Prisipažinsiu, man labai patiko žaisti su ugnimi ir nežinomybe. Pažaiskime su ja dar. Štai, paimsiu knygą IŠ DEŠINĖS...

Klyksmas salėje, peraugantis į minios staugimą.

Džeimas Ei, ramybės, žmonės! Nesiruošiu deginti aš tos knygos. Degtukas buvo tik vienas.

Pavieniai grasinimai, rimstantys iki mirtinos tylos.

Džeimas Tačiau, kaip jau visi įsitikinome, emocijos paėmė viršų, vos tik jūs pagalvojote apie GALIMĄ Biblijos ar Korano sudeginimą. Norėčiau užduoti klausimą - kodėl jūs galvojate, kad pirmoji sudeginta knyga buvo ne kuri nors iš minėtų dviejų?

Pavieniai keiksmai.

Džeimas Galbūt jūs tikėjotės, kad kol tikimybė yra viena iš trijų, šventą knygą apsaugos kažkokios aukštesnės jėgos? Štai, dabar yra tikimybė VIENA iš DVIEJŲ ir tuo labiau - ši tikimybė yra ABEJOTINA. Ir netgi šiuo atveju jūs nežinote, ar pirmoji sudeginta knyga nebuvo kuris nors šventasis raštas.

Siuntimai pragaran.

Džeimas Kas, jeigu aš pirmą sudeginau Koraną?

Mirtina tyla.

Džeimas Spėju, tarp čia susirinkusių nėra musulmonų... Ką gi, aš iš tiesų turiu jus nudžiuginti. Sudegintoji knyga buvo MANO paties parašyta.

Palengvėjimo atodūsis.

Džeimas ...Ir dar popiežiaus palaiminta. Bet tikiuosi, jūsų nepapiktins tai, kad aš ant tų pelenų dabar nusišlapinsiu. Galų gale jie yra metaliniame inde. O kad jūsų nebaidytų kvapas, po viso proceso mes jį tiesiog išnešime iš scenos...

Nusisuka, prasisega klyną, paima indą ir šlapinasi. Nepatikli tyla salėjel.

Džeimas Na štai. Prašau, išneškite indą...
Kaip matote, viskas praėjo šauniai ir sklandžiai. Ačiū už tylų susilaikymą. O dabar norėčiau užduoti jums dar vieną esminį klausimą.
Ar galėčiau AŠ - žmogus, kuris taip ŽIAURIAI žaidžia jūsų religiniais jausmais, imti jums ir SUMELUOTI? Kas, jeigu aš pamelavau dėl knygos?

Klyksmas salėje, peraugantis į minios staugimą.

Džeimas Norėjau pasakyti, kas būtų, jeigu nė viena iš šių knygų NEBŪTŲ šventas raštas?

Triukšmas rimsta, pasigirsta juokas ir nedarnūs plojimai. Kažkas vis dar nesiliauja keiktis, grasindamas smurtiniu susidorojimu.

Džeimas Iš tiesų... Yra dar daugybė neatsakytų klausimų. O dabar aš vis dėl to pasakysiu teisybę, kurią jūs norėtumėte išgirsti. Dvi iš trijų knygų iš tiesų buvo šventieji raštai - Biblija ir Koranas. Ir dar teisybė yra tai, kad aš iš tiesų nė nenutuokiu, ką sudeginau ir apšlapinau.

Mirtina tyla.

Džeimas Ir vienintelis būdas sužinoti tiesą yra atsiversti knygą, kurią aš dabar laikau. Štai, žiūrėkime... Khem...
Skaito knygą
Džeimas"Izabela paspaudė nusleistuką ir pistoletas krūptelėjo lygiai keturis kartus. Blogas darbas buvo atliktas. Vyro krūtinė raudo nuo kraujo, jo gyvybė baigė palikti kūną..."

Riksmai ir klyksmai salėje, peraugantys į nenutrūkstamą žviegimą. Siuntimai pragaran ir dar toliau. Keli vyrai jau bėga link scenos, nešini nuskeltais buteliais.

Uždanga.

Vakar buvau knygyne. Negalėjau atsistebėti - kiek daug visokių, rašančių apie amžių išmintis, gyvenimo paslaptis ir tai, kaip greitai visus padaryti turtingais, laimingais ir dvasingais...
Geriau pagalvojus - jiems irgi reikia gyventi. Kai neturi pinigų - kas belieka? Visus kitus mokyti.
Aš irgi norėčiau turėti raudoną ferarį, kurį galėčiau prakalt kaip tas vienuolis. Jam pasisekė. Prakalė auto, užsikalė babkių ir dabar gali visą pasaulį mokinti. Galėtų, jeigu būtų realus. Vienuolio kūrėjas dar dabar kartoja savo knygų leidimus - matyt pajuto, kur iš tiesų aukso gysla.
Sakau - aš irgi norėčiau tokio ferario. Gyvenimo startui.

Kitas autorius siūlo man pažinti savo proto galias, kurios gali (jis pats tai patyrė!) keisti žmogų ir jį supantį pasaulį. Knyga tapusi bestseleriu, ją visas pasaulis skaito. O ar keičiasi?
Matyt, knyga ne itin veikia.
Nors, geriau pažvelgus, ji visgi veikia. 30 Lt už knygą labai veikia autoriaus asmeninį biudžetą. Na, dar mūsų leidyklų, kurios jį spausdina.

O paskui kalnais pasitinka sąmokslo teorijos - dabar populiaru rašyti apie Vatikaną ir tai, kokios paslaptys slypi jo rūsiuose ir tarpuvartėse. Apie slaptąsias tarnybas. Apie politikos užkulisius. Žodžiu, apie viską, kas susiję su purvynais, juodulynais, prastesniu žmogaus fasadu.

Iš viso tikrojo grožio man beliko vištytės ir gaidelio istorija vaikų skyriuje.