- O sobi Ibubana! - vidun įlėkė springdamas Bisuragzanijus ir visai nepagarbiai išsiskėtojo priešais valdytojo krėslą. - Mes jį suradom! Suradom jį!
- Jį?.. - nutęsė nustebęs Ibubana, kuris kaip tik baigė pusryčiauti ir dabar kramtė desertui krokučius. Vieno kojelė dar tirtėjo tarp valdytojo dantų agonijoje.
- Na... jį! Tą, kurio ieškojome paskutines keturias Visatos apsukas! JĮ!
- Bisuragzanijau, tu nori, kad aš tau per tris sekundes išsiauginčiau antenas ir imčiau skaityti tavo mintis? Kokį ten krokutį suradai?
- Gerai, - šis giliai įkvėpė ir atsuko į mane savo kompiuteriuko matyklę-parodyklę. - Vakar mes pagavome signalą iš Visatos UP-15 atšakos. Signalas keistai moduliuotas, silpnas lyg koralų rifo uzunguras, tačiau mes jį sugebėjom normaliai įrašyti. Ilgas dvi valandas mūsų superkompiuteris aiškinosi, kaip reikia iššifruoti tą daiktą, dar visą valandą šifravo, o paskui dar ilgai galvojo, kaip iššifruoti tai, ką iššifravo. Žinote, rasiniai signalų ypatumai...
- Bisura! - krioktelėjo valdytojas, kuris sulig kiekvienu mokslininko žodžiu vis labiau gelto iš pykčio. - Pakrušt tą tavo signalą! Sakyk, greičiau, kokį ten krokutį suradai, o jau paskui aš tave arba išmesiu, arba...
- Trisinchrobalbatronas, - iškvėpė Bisuragzanijus vieną vienintelį žodį.
Akimirką patalpoje buvo sąlyginai tylu.
Tada Ibubana pašoko nuo krėslo, išspjovė kojelės liekanas ir išskuodė į Signalų Centrą, persekiojamas ekstazės apimto mokslininko.

- Tai tikrai jis? – valdytojo balsas virpėjo. – Trisinchrobalbatronas, legendinis dievų įtaisas?
- Taip parašyta, - parodė į centrinę matyklę-parodyklę vyr. asistentas Aspinaucė. – Taip superkompiuteris išvertė.
- Iš ko išvertė? – jaudinosi Ibubana. – Kokia civilizacija turi tą daiktą? Ar jie labai galingi? Per kiek laiko mes juos...
- Bijau, - tarė Aspinaucė, - kad mums teks išpirkti artefaktą, valdytojau.
- Tai patrankomis mes niekaip?...
- Pagauti signalai byloja, kad nelabai. Jie pernelyg toli pažengę. Štai, pats tekstas, kuriame mes suradome užuominą apie Trisincrobalbatroną.

Parodyklė išspjovė išverstą tekstą:

„...nesiseks, jei dialoguose nieko neaiškinsite. Informacijos stygius:
- Kaip manote, kodėl neveikia trisinchrobalbatronas?
- Man atrodo, kad streikuoja temporalinio poslinkio matuoklis. [...]“

- Aukščiausioji patranka! – aiktelėjo Ibubana. - Tas žodis parašytas iš mažosios raidės! Barbarai, jie nesuvokia artefakto svarbos!
- Čia dar nieko, - atsiduso Aspinaucė. – Toliau dar blogiau.
- Kas šio pranešimo autorius?
- Svetimas padaras, keistu vardu St. Sebastianas.
„Surast, atgabent, ištardyt“ – jau norėjo karktelėti Ibubana, tačiau Aspinaucė jį pralenkė.
- Šis pranešimas – tai dalis jų informacinės sistemos, kurią jie vadina „internetu“. Šalia minėtojo pranešimo mes aptikome ištisus siuntinius pačių įvairiausių pranešimų apie sėkmingus kosminius žygius („Visatos Karas“, nesveikai didelės apimtys), keliones laiku, į kitus paralelinius pasaulius („Redaktorius arba ten ir atgal“, du mikrotomai), netgi pasivertimus mašinomis (nevardinsime dėl informacijos pertekliaus). Kitų tekstų dar nesupratome, tačiau manome, kad dalis jų priklauso istoriniam archyvui. Turint galvoje, kad šie signalai nuo jų įrašymo pradžios iki mūsų skriejo beveik keturis kvintomilitronus metų, jie jau bus gerokai pasikaustę, Ibubana.
- Mes irgi pasikaustę, - apsiniaukė valdytojas. – O jeigu mes nusiųsime savo pajėgas laiku atgal ir taip apgausime juos?
- Iki ten ilgas kelias, - papurtė galvą Aspinaucė. – Net jeigu nuvyksime, kokia tikimybė, kad jie nesaugo savo laiko nuo pat istorinių gilumų iki ateities tolybių?
- Aspinauce, - Ibubana suglostė savo pelekus, - manau, jūs per mažai suvokiate Trisinchrobalbatrono svarbą, mano mielas drauge. Dėl to artefakto mes ne tik vyksime laiku atgal, tačiau ir karą paskelbsime, jeigu reikės. Suraskite tą Sebas...tajaną, ar kaip jį ten... Atgabenkite, ištardykite.
- Bet...
- Vykdyti!


Valdytojas išėjo iš Signalų Centro, jausdamas nenusakomą pakylėjimą. Dar geriau pasijautė, išvydęs kylančius erdvės skrodikus. Jo įsakymas buvo vykdomas nedelsiant. Savaitė praeis, kol skrodikai peršoks laiką. Dar keli mėnesiai – kol pasieks reikiamą vietą. Pagaus tenykštį metraštininką, tiek pat laiko sugaiš kelionei atgal. O jau tada...
Tada - Trisinchrobalbatronas...

Tarkime, kad turite užduotį - parašyti siaubo kūrinį, kuriame dalyvauja mažiausiai 30 kūrinio personažų. Negana to - jie turi būti gerai atidirbti, kiekvienas įsiminti, kažkuo sušildyti skaitytoją.

Pradėkime nuo matematinės pusės. Vieno personažo atskleidimui mums reikia supažindinti skaitytoją su jo charakteriu, šiek tiek - su išvaizda, nedaug - su privalumais ir smarkiai daug - su ydomis. Visgi čia siaubo kūrinys, o tokiuose veikėjai rodo ydas (statistiškai dažniausiai sutinkamas atvejis). Privalumai reikalingi tik dviems personažams, kurie pabaigoje lieka arba gyvi, arba sveiko proto, arba šiaip išvengę kokio tai blogio. Bet čia Holivudinis variantas. Lietuviškam kaimiškam variantui gali užtekti ir vieno labai teigiamo veikėjo. Na, blogiausiu atveju - jo tebefunkcionuojančių smegenų. Kad pasijustume "šilčiau".
Taigi, vienas veikėjas pats sau reikalauja bent aštuonių šykščių sakinių, kuriuose būtų supresuotas jo charakteris. Jeigu mes nenorime, kad tie sakiniai atrodytų panašūs į mentūros suvestinę (Jonas Baibokas, 29-erių, nevedęs, su dviem vaikais, prisidirbęs, apsinarkašinęs, etc...), tuomet aštuoni sakiniai išsiplečia mažiausiai dvigubai.
Bet tas veikėjas ne vienas, jų trisdešimt, o tai jau sveria nemažai - 480 sakinių vien tik dosje įsisavinimo. Tai sudaro apie 18-20 puslapių, rašant Arialo 12 dydžio šriftu. Skaaaanu...
Galima pažadėti, kad skaitytojas, besidomintis paskutiniu personažu iš 30-ies, pirmojo nebeprisimins. O jeigu ir prisimins, tai bus personažas nr.1 su personažo nr.5 charakteriu.

Išvada - personažų skaičių reikia mažinti.
Tačiau mes negalime to daryti - tam ir yra užduotis. Pasvarstykime, kur galėtume "padėti" tuos personažus.

1. Suguldyti.
Kadangi žudyti draudžiama, teks tą atlikti su gyvais žmonėmis. Galbūt jie miegos. Gal bus įkąsti didelio voro ir šiaip voliosis, kuomet voras irgi... voliosis. Tarkime, jį nudobė koks valkata gnomas ir nuėjo savais keliais. Arba tai buvo personažas nr. 1, kuris negulėjo kartu su visais. Šiaip ar taip, likę dvidešimt devyni lietuviško scenarijaus personažai nemaišys tam vienam maltis po apsakymą. Ir vis dėl to išlieka klausimas, kaip juos visus panaudoti?

2. Pastatyti į kampą.
Pamenate "Bleiro Raganą"? Ten toks bičas pabaigoje stovėjo kampe. Niekam netrukdė, nesimakalavo - tiesiog stovėjo nusisukęs ir kėlė siaubą. Po teisybei - siaubo buvo nedaug, tačiau idėją supratote - tuos trisdešimt be vieno galima panašiai pastatyti. Visi kels siaubą, nesimaišys, atsakys į pirmame punkte iškeltą problemą, tačiau atsiranda antrinė problema - kam juos visus, stovinčius,  aprašinėti?..

3. Pusę nužudyti
Nenužudant...
Na, patikėkite - trisdešimt aktyvistų net filme yra problema, o ką jau bekalbėti apie kūrinį. Nevaizduosime juk masinių debatų - skaitytojas numirs beskaitydamas. O kalbėti nori kiekvienas, ypač kai jie PRIVALO kalbėti, norint atskleisti charakterius. Tad kaip juos sumažinti per pusę?
Ir kaip tuos, kurie jau "negyvi", priversti atsiskleisti?
Žodžiu, trisdešimt aktyvistų apsakyme - jau pats savaime siaubas. Rašytojui...

4. Vesti juos išvien
O čia jau kvepia epopėja, kuriai surašyti prireiks arba 20 MB kompo atminties, arba šimto užrašų knygelių. Tikiu, kad koks nors S. Kingas apsisuktų ir su didesniais personažų kiekiais. Tačiau ar matėte, kokio storio jo knygos? Vien į rankas paėmus vaiduokliai apsėda.

Išvada - protingą kūrinį berašant mums vis tiek tektų žudyti. Tai - rašytojo kasdienybė. Jo darbo specifika. Visi mes - virtualūs žudikai, su amžiumi apsieinantys vis su mažesne lavonų krūva. Užtat kokybė gerėja. Jeigu pirmosios mūsų aukos tiesiog krito nuo kulkų, peilių ir benzopjūklų, tai tas vienas paskutinis kentės už juos visus ilgiausiai truksiančias agonijas.
Pažadu...

Žinau, kad tiek Rašykuose, tiek Žalioje Žolėje yra tam tikras branduolys žmogeliukų, kurie vieni nuo kitų stengiasi prisilaikyti tam tikru atstumu.
Laimė, fantastai yra laisvi paukščiai, neretai išnaudojantys abi svetaines savo "tamsiais tikslais" (kaip aš).
Gaila, kad kartais jie pasislepia po skirtingais vardais ir, kai tik kurioje nors tvirtovėje įvyksta kažkas įdomaus, sunku prisišaukti laisvuosius paukštukus iš kitos tvirtovės į svečius.
O taip smagu būtų :)

Žodžiu, visi Žaliažoliai fantastai, kurie skaitote mano šias mintis, marš į neoficialų konkursą :D
Smulkesnė info vartotojo HALDIR "nekrologuose".

Vakar naktį miegojau sunkiai. Sunkiai miegojosi ir šiandien dieną. Sapnavau, kad turiu nebe vieną žmoną, o dvi.
Ir jokio pavydo.
Keisčiausia, kad pabudęs ėmiau skaičiuoti tokios hipotetinės šeimos finansines galimybes. Seksui vietos kažkodėl neliko.
Štai ką reiškia aukšta temperatūra...

Sveiki.
Žinau, kad ne vieta, bet jūs tikriausiai žinote, kokiu kanalu būtų galima kreiptis ieškant kokios nors leidyklos, ar ne? Gal galite pasufleruoti?

Kam man to reikia?

Na, dar vakar nereikėjo. Šiandien prikibo Skaipu viena persona iš Lenkijos su pasiūlymu padėti išleisti knygą. Kalbėjo įtikinamai ir ilgai. Galop įtikino pabandyti. Tai va tokia keista istorija ir man dabar reikia kokios nors leidyklos. Galvoju, gal atsiras keli žmonės, kurie vietoje "o tu internete pažiūrėk!" pasiūlys kelis adresus.

Tai iki...

Traukinys - tai vieta dideliems darbams  ir įvykiams. Štai kodėl Aloyzas Bronius Tavarėnas įsėdo į lėtaeigį traukinį, riedantį link Sibiro. Lėtaeigis traukinys turi daugiau potencialo. Ir nors laikas jame bėga lėčiau, įvykių gausa tiesiog proporcinga laiko ištempimui bei traukinio ilgiui.
Bronius tą žinojo.
O aš, deja, šitą sužinosiu tik įlipęs ties Krasnokarsku.

Pamenu, kaip erotika tapo azartu. Tačiau rašyti daug ta tema nesveika - suyra tas trapus, puoselėtas teigiamas požiūris, uždengdamas smulkmenas vienu papilkėjusiu dangčiu.
Nusvyra viskas, kas gali nusvirti.

Už lango ima lyti lietus, o pievose - per greitai augti žolė ir veistis blusos.

Taigi, rašyti erotiką geriau pamažu.
Po žodį per dieną.

Nusboda žiūret in sava senu tiekstu, tai pamislynau, kat raik užrašyt ką nors naują. Tik kat nelaba žinau, kų...

Šiandien gana sunku "išauginti" sau žinomą vardą. Reikia kantrybės. Reikia daug vandens, kuriuo būtina kasdien  laistytis. Reikia augti. Reikia keroti, leisti šaknis platyn ir gilyn.
Kartu reikia ir pastovumo. Dažnai kintančius vardus greitai pamiršta...

Net nustebau, kad mano pseudonimas šiuo metu gana plačiai žinomas tiek internete, tiek tikrame gyvenime. Galbūt savo pirmą knygą pasirašysiu būtent juo, jei tokia bus.

Mano dvyratuu-ukas
Niekur nevažioo-oja
Aš geriu degtyy-yne
Ir dainas dainuoo-oju...