Kartą mus surinko į nedarnų būrį ir nuvedė į aikštę tarp dviejų gigantiškų žvyro karjerų. Prižiūrėtojas turėjo švilpuką ir automatą, o sargybiniai - tik automatus. Beje, iš šio lagerio nebuvo įmanoma pabėgti. Už tvoros lakstė šunys, dar toliau laukė tankus minų laukas. Žodžiu - būk ir pūk...

Prrrrrr!

Tai buvo švilpuko garsas.
- Vadinasi taip... - pratarė prižiūrėtojas, vartydamas akis. - Jūs turite dvi galimybes, lochai! Kairėje pusėje matote nebenaudojamą žvyro karjerą. Ten mes sušaudome belaisvius. Dešinėje matote neseniai atidarytą žvyro karjerą. Ten belaisviai dirba.
Dabar štai jums du pasirinkimai. Tie, kurie nori numirti - žengte marš kairėn ir rikiuokitės į eilę. Ten jus pasitiks Vasia. Jo darbas - į jus šaudyti. Mirsite greitai. Jūsų vergovė užsibaigs, galėsite giedoti iki apsišikimo danguje.
Kas nori gyventi, likite stovėti vietoje. Tada gausite kastuvus ir dirbsite po penkiolika valandų per parą, kiaurą savaitę, visus metus be išeiginių. Valgyti gausite vieną kartą iš ryto, vakarais tik vandens. Ir visą gyvenimą matysite tik šį karjerą ir pilkas kameros lubas.
Metas rinktis!

Mes stovėjome ir nejudėjome. Pasirinkimas buvo skausmingai sunkus, tačiau niekas dar nenorėjo mirti. Visi abejojo ir dairėsi vienas į kitą. Būčiau patraukęs kairėn, tikriausiai kažkas būtų prisidėjęs. Tačiau aš nejudėjau.
- Na gerai, mazochistai, - nutraukė tylą pašaipus prižiūrėtojo balsas. - Eime, aprūpinsime jus "gyvenimo priemonėmis"...

20 diena. Valko priimtas iššūkis kelia galvos skausmą. Iš pradžių tema atrodė tokia lengva, bet iš tiesų jai nėra jokių minčių. Visiškas nulis minčių. Taip dar nebuvo...

21 diena. Viena pusėtina mintis yra. Bandau tęsti Matricos idėją, bet susivokiu, kad netilpsiu į 15000 ženklų ribas. Nu niekaip. Nors imk ir žliumbk.

22 diena. Sunaikinau "Matrix style" kūrinį. Šlamštas. Tik iš pradžių atrodė geras. Vėl nieko. Sėdžiu, graužiu morkas ir tikiuosi, kad nuo daržovių atsiras atitinkami sinapsiniai ryšiai. Sako, geriau imasi galvoti ir pastovėjus ant galvos. Arba apibėgus dešimt ratų aplink namą spaudžiant -15 šalčiui.

23 diena. Na viskas, metas sukčiauti. Nė viena priemonė nepadėjo. Ledinis dušas irgi. Dirbtuvėse išsipjoviau ruošinius iš medžio plokštės, pasidirbau ketursienę piramidę. Tinkamai orientuotą į šiaurę užsidėjau ant galvos. Sako, kad tokiu atveju smegenai pasijungia prie kosmoso ir galima gauti įkvėpimo. Ar kažkaip panašiai...

Nežinau, ar čia piramidė kalta, ar žmona, bet viena idėja gimė. Parašiau per dvi valandas. Viliuosi, kad niekas apie mano nuotykius nesužinos ir neapkaltins sukčiavimu stambiu mastu...

Graži diena rašyti apie žmones...
Antra vertus, ne apie žmones nelabai ką daug ir parašysi.

Šioje istorijoje minimi personažai ir įvykiai nėra išgalvoti – vienokia ar kitokia forma tai galima sutikti visuose pasaulio kampeliuose, todėl, jeigu Jums tai priminė Jus – neįsižeiskite. Aukštas kraujo spaudimas sveikatos neprideda...



- Mama, noriu kompiuterio! – vieną dieną pareiškė Duldulė, kuomet po vienuolikto gimtadienio praėjo šiek tiek laiko.
Ji galėjo to reikalauti, nes namuose laikė turtingus tėvelius, kurie retai kada uždavinėdavo nepatogius klausimus. Reikia – vadinasi reikia.
- O kam tau jo, dukrele? – tą dieną nesusilaikė motina.
- Ketinu tapti rašytoja! – išdidžiai pareiškė Duldulė. – Parašysiu labai fainą istoriją, išleisiu knygą ir žmonės ją skaitys. Visiems bus labai linksma, o aš būsiu garsi ir turtinga!
- Bravo! – plojo jai tėtis. – O kokio tau reikia? Protingo kompiuterio, ar paprasto? Žinai, sako, kad protingi kompiuteriai šiais laikais gali daug ką padaryti už šeimininką. Pavyzdžiui, suprojektuoti namą. Sukurti filmą. Parašyti knygą...
- Bet tai tada ir knyga bus ne mano? – suabejojo Duldulė.
- Na taip, teisės knygai atiteks Mikrosoftui ir Inteliui...
- Tada noriu paprasto! Parašysiu knygą pati!

Tėvai, didžiai sujaudinti dukros entuziazmo ir užmojų, ilgai gumos netampė. Po kelių valandų kompiuteris palaimingai dūzgė jos kambaryje, o mergaitė patreškino pirštų sąnariais. Kol entuziazmas neišblėso, reikėjo stengtis.
„Gyveno karta mergaite. Vards jos buva Kristyna. Ųgis 185 svoris 50...“

- Atsiprašau,  - staiga tyliai įsiterpė malonus balsas. – Man atrodo, jūs rašote su klaidomis...
- Kas čia? – apsidairė Duldulė.
- Juodos Avys 5000. Jūsų ištikimas pagalbininkas...
- Ai, tai čia tu, kompiuteris...
- Ne, čia Juodos Avys 5000, – maloniai pataisė balsas.
- Toli pofig, kiek ten jūsų avių, - suniurzgėjo Duldulė. – Netrukdyk rašyti, ką?
- Betgi klaidos...
- Klaidas reikia taisyti parašius, po visko! Taip mane mokykloje mokė!
- O tai gal man jas automatiškai ištaisyti? – nenurimo Juodos Avys 5000.
Neapsikentusi mergaitė išjungė garsiakalbius ir pasinėrė į darbą. Kompiuteris nebuvo protingas, todėl toliau patyliukais siūlė jai įvairius variantus, kurių mergaitė negirdėjo. Jis buvo labai sąžiningas kompiuteris ir labai norėjo padėti.

Po valandėlės sunkaus darbo knyga buvo baigta. Duldulė laiminga ėmė šokti po kambarį. Nuotaika buvo pavasariška, norėjosi bėgti į knygyną ir imti raityti parašus gerbėjams.
Pala, o knygos tai dar nėra...
Grįžusi prie kompiuterio ji susimąstė. Ką daryti? Kokį mygtuką dabar spausti, kad atsirastų knyga?..
- Nagi, kalbėk, - įjungė garsiakalbius. – Kaip man istoriją paversti knyga?
- Nepažįstama komanda, - atsiliepė jai sysadmino v.5.2  balsas. Rašymo programa su juodomis avimis buvo išjungta, todėl niekuo Duldulei nebegalėjo padėti.
- Knygą, romaną, kvailas padare! – supyko mergaitė.
- Nepažįstama komanda, - pakartojo sysadminas v.5.2. – Gal pageidausite pagalbos? Paspauskite F1...

Pagalba jai atsiliepė seksualiu moterišku balsu, kuris jau buvo išvedęs iš proto beveik visus paprasto kompiuterio vartotojus.
- Knygą, - pakartojo Pagalba, - taip, suprantu. Leiskite, pažiūrėsiu jūsų juodraštinį variantą... Aha, taip, hmmm... Žinote, panele, galiu rekomenduoti interneto svetainę „Nurašyk.lt“. Ten jūs galėtumėte savo... romaną parodyti pasauliui.
- Bet aš noriu knygos, - nesutiko Duldulė.
- Suprantama! Žinoma, cha cha, kaipgi be to... Tai va, dabar pati naujausia mada – pirma išleisti savo romaną internete, o kai jis pasiekia populiarumo viršūnę – tada ir ant popieriaus. Taip ir ne kitaip!
Duldulė nežinojo, kad pakraupusi Pagalba jai sumelavo.
- Gerai, tiek to. Parodyk man tą svetainę, -atsiduso ji.

„Kažkokia pigiena“ – galvojo ji, žiūrėdama į neišvaizdų Nurašyk.lt dizainą. – „Tikriausiai jie savo programuotojams valgyti neduoda...“
- Įkelti jūsų romaną? – paslaugiai pasisiūlė Pagalba.
- Žinoma!
- Atleiskite, kol kas negaliu to padaryti. Jums reikės užsiregistruoti svetainėje.
- Leidžiu tau tą padaryti, - patogiau atsilošė mergaitė.
- Atsiprašau, bet šis kompiuteris nėra protingas, aš neturiu tokių teisių. Jums teks šiuos veiksmus atlikti pačiai.
Norėjosi keiktis, tačiau mergaitė susilaikė. Galų gale pati norėjo paprasto kompiuterio – štai dabar ir registruokis pati.
„Pasirinkite vardą.“
- Duldulė, - sumurmėjo ji, užrašydama.
„Toks vardas jau naudojamas. Pasirinkite kitą.“
- Kad tave...
Tada bus Duldulė1.
„Toks vardas jau naudojamas. Pasirinkite kitą.“
Gal Duldulė2?..
„Toks vardas jau naudojamas. Pasirinkite kitą.“
- Nu kas per duldulynas, bliamba!  - supyko ji. – Duldulė trys gal?
Trečias brolis – kvailys...
Atsidususi  pasirinko „Duldulė 4“.

„Patvirtinta. Kokia jūsų lytis?“

- Kas? – išsižiojo mergaitė.  - Ėė...  Pagalba, kas yra lytis?
- Bijau, kad jūs per maža gauti tokią informaciją, - nuraudo Pagalba.
- Tai kaip man užsiregistruoti?!
- Rašykite „moteris“, - pasufleravo Pagalba ir ilgam nutilo, sutrikusi ir susigėdusi.

Vargais negalais Nurašyk.lt įsileido ją į savo narių tarpą.
- Viskas! Pagalba, kelk mano kūrinį! – sukomandavo mergaitė.
Nespėjo mirktelėti, o jos romanas jau atsirado naujienose.
- Kaip fainaaaaa...
- Jūs tuojau susilauksite komentarų, - pranešė Pagalba. – Parodyti juos?
- Žinoma!

„Tokio puslapio nėra“

- Nesupratau...
- Gavau duomenų, kad jūsų romanas buvo įvertintas ir perkeltas kitur, - sutrikusi sumikčiojo Pagalba. – Jį perkėlė į...
- Ko čia mekeni, sakyk!
- Man regis, jis atsidūrė šiukšliadėžėje.
- Taip greitai??? Ne nu... aš tuoj verksiu. Čia juk buvo ilga istorija, kas suspėjo taip greitai perskaityti???
- Manau, tai Išmanusis Serveris. FAQ skyriuje rašoma, kad kūriniai su daugybe klaidų trinami. Juk jūsų romane nebuvo klaidų?
- Kaip tu drįsti?!

Netrukus kompiuteris buvo išvežtas atgal į parduotuvę. Teprireikė valandos – ir jos kambaryje atsirado kitas – „protingas“ kompiuteris.
„Tikiuosi, su šiuo nebus vargo“ – nuvargusi pagalvojo mergaitė, spausdama mygtuką.

- Sveiki, šeimininke, - žvaliai pasisveikino metalinė dėžė, parodydama ekrane šypsenėlę. – Ką šiandien norėtumėte veikti?
- Leisime knygą, - pasakė Duldulė.
- O, tai labai puiku, šaunu! Bravissimo! Mano pajėgumai leidžia sukurti bet kokias siužeto linijas ir personažus jums teištarus vos vieną žodį. Pasakykite bet kokius dešimt žodžių – ir aš sukursiu jums romaną!
- Bet man nereikia romano! Aš jau turiu savo.
- Trūksta dviejų žodžių, - maloniu balsu priminė kompiuteris.
Šioje vietoje Mergaitė vardu Duldulė neišlaikė ir taip ėmė keiktis, kad vargšas kompiuteris susyk suprato, su kuo turi reikalą. Prigesinęs savo entuziazmą jis nusprendė labiau klausytis mažosios šeimininkės.
- Taip, kuo puikiausiai supratau. Jūs parašėte romaną ir dabar norite, kad jis virstų popierine knyga. Šaunu! Barvissimo! Aš tuojau perskaitysiu ir duosiu jums kalną puikiausių patari...

Jo kalbai nutrūkus per pusę žodžio, kambaryje įsivyravo tyla.
- Kompiuteri? Ei!..
Nieko. Tik giliai giliai dėžėje dūzgė ventiliatoriai.
Kažkur mieste sužviegė policijos sirena. Duldulė sėdėjo nieko nesuprasdama ir žiūrėjo į nekrutantį vaizdą ekrane.
- Kompiuteri?..
Policijos sirena netrukus atūžė prie jos namų. Sutrepsėjo daugybė žingsnių, sužybsėjo akinantys žibintuvėlių spinduliai.
- Ant žemės, rankas į šalis!
Visi, kas buvo namie, klusniai gulėsi ir skėtė rankas.
- Kas čia vyksta??? – nesuprato Duldulės tėtis.
- Mums pranešta, kad čia ką tik kažkas buvo nužudytas, - baisiu balsu paaiškino vienas iš pareigūnų. – Na, kur paslėpėte lavoną?
- Bet mes ne...
Policija ne itin atidžiai klausėsi, naršydama namus skersai ir išilgai. Netrukus du pareigūnai stabtelėjo prie kompiuterio.
- Pala, ogi šitas tai negyvas! – staiga susigaudė vienas.
- Protingas kompiuteris?
- Atrodo, patikrink etiketę. Tikrai, žiūrėk...protingas.
- Aišku. Štai kas mums priešmirtinį signalą perdavė. Peilio korpuse nesimato? Ką tu jam padarei, šlykšti mergiote??? Prisipažink!
Duldulė išsigandusi žliumbė ir neprisipažino. Ji pati nieko nesuprato.
- Regis, ne smurtinė mirtis, - nustatė vienas iš pareigūnų. – Neškite lavonmaišį, vyrai. Skrodimas parodys.
- Pažiūrėkite, šefe, - parodė vienas į ekraną.
- Kas čia? Ką reiškia tas „OMG“?
- Gal šiaip, sistemos klaida. Nagi, neškite jį! O žmones vežkite į nuovadą – ten mes greitai išsiaiškinsime!

Netrukus sirenos vėl įsižviegė ir nutolo, palikdamos namus vaiduokliškai tuščius. Paliktas vienui vienas, monitorius mirktelėjo ir užgeso, nusinešdamas nebūtin paskutinį protingo kompiuterio siaubo šūksnį.

Man patinka bendrauti su žmonėmis. Netgi tada, kai aš nebepatinku pašnekovui. Tuomet pašnekovas atveria savo vidų ir parodo visus vidinius organus - pyktį, pagiežą, liūdesį, džiaugsmą ir tulžį...

Dar man patinka žmones erzinti. Kol jie ramūs, jie nėra žmonės. Jie - robotai, žinantys savo vaidmenį ir kažkiek scenarijaus.
Kai juos suerzini, jie pamiršta vaidmenį, scenarijų ir ima skubiai kurti kažką naujo. Iš to kūrybinio proceso gimsta nesusipratimai, meilė, neapykanta, draugystė, žmogžudystės ir šiaip buitinio lygio konfliktai.
Pastarieji man taip pat patinka.
Tuomet smegenys pabunda ir ima kurti planus, kaip iš tos situacijos išeiti sveikam ir gyvam.
Gaila, kad internetas neleidžia mosuoti kumščiais. Jautiesi saugus prieš įerzintą pašnekovą. Gali netgi pasiųsti jį į neapskaičiuotas tolumas - ir vis tiek jausiesi kaip Dievo užantyje. Internetas yra blogis.

Pavyzdys - forumuose dažnai sėdintis paauglys mokykloje nuolat gauna į kaulus. Kodėl? Todėl, kad jo manieros pritaikytos naudojimui internete. Realiame gyvenime jis neapskaičiuoja frazės poveikio - ir bum. Gyvenimas mus moko apskaičiuoti. Internetas mus išlaisvina nuo to. Tačiau tik vardan savęs, interneto...

Dar aš mėgstu programuoti. Jeigu būtų įmanoma, sukurčiau programą, kuri už netinkamus veiksmus įgalintu pašnekovus vienas kitam išmalti snukius. Realiai. Neatsitraukiant nuo tinklo.

Įsivaizduojate, kaip tai keistų mūsų įpročius?

Šiandien išaušo didi diena - pagaliau IŠSIREGISTRAVAU IŠ FACEBOOK!!! (Suprask - atradau reikiamą knopkę...)

Dabar man reikės mėnesio reabilitacijos, kurios metu vėl atgausiu tinkamą žodžio "draugas" prasmę.

Tegyvuoja asmeninė erdvė.

Jeigu gyvenimas skirtas tam, kad kažko pasiekti, priemonės tam tikslui turi būti sukurtos pirmiausiai. Žinios toms priemonėms atrasti turi būt sužinotos anksčiausiai, o pats tikslas  - suvoktas, vos atradus tokią sąvoką.
Ir po viso šito dar reikia turėti valios visu tuo pasinaudoti.

Einu, pažiūrėsiu teliką...

Pats geriausias narkotikas - užbaigtas reikalas.

Kartais pavydžiu laukiniams gyvūnams, kurie, neturėdami žmogiškos prigimties intelekto, nekvaršina sau galvos bergždžiomis mokslo tiesomis, nemąsto, kodėl tas patinas ar patelė gražesnis už kitą ir kodėl būtent su juo ar ja reikia tą pavasarį pasidaryt vaikų. Viskas vyksta cheminiame lygmenyje, jokio intelekto įsikišimo. Būtent tas intelekto trūkumas sėkmingai reguliuoja populiacijų dydžius, kai kalba eina apie tarprūšines kovas. Su stichijomis gyvūnai nekovoja. Taip, daugelis jautrūs tam tikriems garsams, kuriuos, pavyzdžiui, skleidžia judėdamos tektoninės plokštės prieš pat žemės drebėjimą. Kiti instinktyviai bėga paskui girdinčiuosius įspėjamus garsus, šitaip gelbėdami savo populiaciją. Tai nėra klausimas „kodėl“, tai grynas biologinis instinktas. To negalima laikyti protu. Nebent tuo, didesniuoju, su kuriuo žmonės jau neberanda kalbos. Didesnysis protas, vienijantis skirtingas gyvūnų rūšis, susiformavęs atsitiktinumų būdu, susijęs per instinktus ir tik juos.

O mes? Ką turime mes?
Žmonių protą galima būtų prilyginti išsigimusiam instinktui, kuris, mutuodamas per tūkstančius metų, apaugo sudėtingais garsais (kalba) ir socialiniais veiksmais, kuriuos mes perimame iš panašių į save. Kalbos nevadinčiau proto apraiška, nes gyvūnai irgi turi verbalinius bendravimo metodus. Tiesiog dauguma rūšių pernelyg trumpai gyvena, kad įsisąmonintų kursą, kurį praėjome mes. Dauguma rūšių turi pernelyg menkas smegenis, daugumai rūšių nereikėjo eiti to kelio, kuriuo nuėjo žmogus. Todėl jie nėra protingi. Pats žodis „protingas“ savo šaknyje turi protavimo elementą.
Ar daug žmonių šiandien protauja?
Galiu iš savo patirties pasakyti – didžioji dauguma elgiasi taip, kaip elgėsi jų tėvai ir seneliai, šiek tiek – kaip draugai, broliai, seserys, o realaus protavimo per gyvenimą pasitaikė vos keli epizodai. Jeigu ne tie atsitiktiniai epizodai, mes dar ir šiandien elgtumėmės kaip urviniai, o populiariausias maistas būtų traiškyta elnio koja. Tie pavieniai epizodai – tai evoliucija, mažyčiai šuoliai. Ir beveik dauguma atvejų tie protiniai tobulėjimai vyksta atsitiktinai, žaidžiant žodžiais, jų junginiais, sapnuojant, kvailiojant, bet jokiu būdu ne racionaliai protaujant. Racionaliai protauja labai maža žmonijos dalis ir toji dalis tikrai nėra pati laimingiausia.

Labiausiai žmonijos nesugebėjimas protauti pasireiškia populiacijos augime. Jeigu anksčiau, pasitikėdami instinktų galia, buvome tinkamo dydžio sauja planetoje, dabar esame pati didžiausia biologinė galia, paskui kurią nebesuspėja netgi motušė gamta. Mūsų atliekos nespėjamos naikinti, atmosfera nesuspėja atsinaujinti, grynosios neliestos gamtos plotai mažėja, populiacijos tankis didėja tiek, kad dabar žmonijos netgi nebeįmanoma išsklaidyti į mažesnes bendruomenes – joms sausumoje tiesiog nebeliktų vietos. Dėl to žmonės gyvena pasiskirstę į keturias atskiras stovyklas: absoliuti dauguma supertankiuose miestuose, kur žmonių tankis kvadratiniame kilometre gali siekti net 500 tūkstančių. Honkonge 1996 metais netgi buvo pasiektas 1900 000 žmonių kvadratiniame kilometre (beveik du milijonai) rekordas. Jų pačių laimei, dabar tas rajonas nugriautas.
Maždaug tokia pati žmonijos dalis gyvena vidutinio dydžio miestuose, nepasižyminčiuose daugiaaukščiais pastatais. Dar mažesnė – retuose priemiesčiuose ir kaimuose. Ir absoliuti mažuma – vienkiemiuose, nutolusiuose rajonuose, kur gyventojų tankumas siekia vos 0,1 žmogų kvadratiniame kilometre.

Kodėl kalbu apie populiacijos tankį?
Su tankiu labai susiję kiti neigiami veiksniai. Štai pagrindiniai jų:
1. Didėjant gyventojų tankiui, didėja vietinė grunto, vandens, oro tarša. Netgi naudojant šiuolaikiškiausius valymo metodus, tarša mažinama labai nedideliais tempais, palyginus su jos augimu. Be to, didėja šviesos tarša ir triukšmo lygis, o tai tiesiogiai įtakoja žmonių sveikatą.
2. Didėja epidemijų rizika. Kilus epidemijai, tankiai gyvenamose vietovėse išauga aukų skaičius, epidemijos plitimą labai sunku stabdyti ir izoliuoti.
Jeigu planetoje būtų vienas supertankus miestas, žmonija būtų pasmerkta žūti nuo kelių vidutinio agresyvumo ligų protrūkių.

Su gyventojų tankiu susijusios problemos yra narpliojamos jau gerokai virš šimto metų dar nuo arklio ir vežimo laikų, tačiau nuo to laiko miestuose tankumas ne mažėjo, o augo, patys miestai plėtėsi. Tai labai daug ką pasako apie žmogaus sugebėjimą protauti. Tankiuose rajonuose gyvenantys individai patiria emocinį nepasitenkinimą, nuolatinį nervinį dirginimą, taršos problemas ir dėl visko kartu kylančias ligas, tačiau nieko nebando keisti. Protavimas visų pirma ir reiškia pokyčius.

Gamtoje silpni individai neišgyvena, o žmonės stengiasi išgelbėti netgi pačius silpniausius, labiausiai neatsparius ligoms ir kitiems poveikiams individus.
Kuomet instinktų valdomi gyvūnai natūraliai išsaugo stipriausius genus, žmonės sugeba išsaugoti VISUS genus – net ir tuos, kurie gali būti atsakingi už baisiausių ligų plitimą.
Kiekviena dirbtinai išsaugota karta apsunkina gyvenimą sekančiai kartai – atima jai šansą į lengvą išsigelbėjimą, vis keldama aukštyn kartelę. Gali būti, kad ateityje kilsiančių pandemijų nebebus įmanoma sustabdyti taip pat sparčiai, kaip dabar gali pasiūlyti mokslas. Ligos efektyviausiai plinta keliais, kuriuose dega žalia šviesa – tai silpną genų rinkinį turintys žmonės, kurių patys priveisėme šimtus milijonų ir kurių gamta nebūtų pasigailėjusi.
Dar tokioms nelaimėms talkina žmonių taip išpuoselėta etika ir moralė – taisyklių rinkiniai, kuriais patogu vadovautis, kai tingisi protauti. Nebandyti išgelbėti nuo kiekvienos ligos kenčiančio žmogaus yra amoralu. Tačiau evoliuciniu požiūriu – teisinga. Pliusas ateities kartoms ir galbūt visai civilizacijai, bet minusas vietinės bendruomenės moralei. Laimi moralė.
Gimstamumo kontrolė ir protingas miestų planavimas arba jų atsisakymas – pliusas vietinėms ekosistemoms ir žmonių sveikatai, bet minusas moralei ir civilizacijos patogumams (gana abejotiniems). Laimi moralė ir patogumai.
Visos civilizacijos individų skaičiaus mažinimas iki protingo dydžio – pliusas planetos ekosistemai, visiškas taršos panaikinimas (planeta jau pati susitvarko su nedidelėmis populiacijų salomis), žmonijos fizinei ir emocinei sveikatai, gyvenimo kokybei ir tikimybei išlikti globalinių katastrofų akivaizdoje bet minusas ekonomikai ir greitai mokslo raidai.
Laimi ekonomika ir mokslas, kuris šiaip turėtų būti protavimo vaisius.
Tiesiog paradoksai, ar ne?
Užuot sekę gamtos pavyzdžiais ir reguliavę savo populiaciją, mes plaukiame valtimi užsirišę akis ir žaidžiame psichologinį žaidimą – bus krioklys, ar nebus?

Netgi jeigu atsirastų priemonių saugiai sumažinti žmonijos populiaciją iki saugaus dydžio, to kelio būtų labai griežtai purtomasi. Visų pirma, dėl tų pačių instinktų. Žmonija jau nuo akmens amžiaus kovojo pati su savimi ir gamta. Gentis prieš gentį. Dabar gi valstybės neįsivaizduoja savęs be gausių armijų ir tariamų priešų. Kas sutiks sumažinti savo populiaciją ir taip pasidaryti pažeidžiamas kitų „genčių“ atžvilgiu? Kas sutiks paaukoti savo mokslininkų skaičių ir taip sumenkinti savo progresą, kuomet kiti judės tolyn?
Žmonija iš prigimties yra paranojikė ir pesimistė, todėl ji laikosi vieno patikrinto ir genetiniame lygmenyje įtvirtinto kurso – gausėjimo, konkuravimo, užkariavimo. Nauji keliai reikalauja ne tik protavimo, bet ir valios keistis, o tam reikia sąmoningos drąsos ir ryžto. Ir tai ne vadų, lyderių lygmenyje, o kiekvieno individo, net ir paties silpniausio. Deja, kol kas tokie teoriniai keliai egzistuoja tik pavienėse galvose. Civilizacija dar neišmoko gyventi kaip viena darni bendruomenė. Ir tai suprantama – jos dydis yra milžiniškas, individų tarpusavio ryšiai silpni, lyderiai tolimi ar net visai nematomi, bandomos imituoti darnios bendruomenės (valstybės), nors jose jau seniausiai saujos kontroliuoja daugumą net negirdėdamos jos. Individai dažnai net nesuvokia savo reikšmės ir vaidmens visuomenėje, o tai yra nepaprastai svarbu.
Tik nedidelėse teritorinėse bendruomenėse žmonės vis dar žino, kas jie tokie ir kur jie yra, kas gyvena šalia jų ir ko iš kaimynų galima tikėtis. Tokiose bendruomenėse ir individo gyvenimo kokybė yra geresnė. Tačiau tokios bendruomenės niekuomet nebūna gausios. Nes vos tik narių skaičius pernelyg išauga, silpnėja tarpusavio ryšiai ir pamažu išryškėja visi trūkumai, kuriuos turi perpildyti didieji miestai.

Jau seniai yra žinomi mažos bendruomenės privalumai prieš peraugusią, tačiau beveik nematyti požymių, kad būtų kažkas daroma teigiama linkme. Jeigu ir daroma – tai būna maži projektai, kurių dauguma nepastebi.

Jeigu žmonija protauja, kodėl tą dovaną naudoja tokia netinkama kryptimi? Pavyzdžiui, sukūrę automobilius, išradėjai paskatino globalinės ekonomikos vystymąsi, bet nesugebėjo apsaugoti ekosistemos, kurioje gyvename, nesugebėjo apsaugoti žmogaus nuo padidėjusio triukšmo, nuo kilusių nervinių ligų, tukimo (dėl sumažėjusio judėjimo). Greitas keliavimas paskatino ir epidemijų plitimą po didesnes teritorijas nei įprasta.
Ar greitasis transportas buvo tikrai protavimo vaisius?
Chemijos pramonė sukūrė galybę vaistų, kurie gali išgelbėti žmones nuo įvairiausių ligų, tačiau jie išgelbėjo tas ligas genetiškai pernešančiuosius, taip padidindami potencialių susergančiųjų skaičių, silpnų individų masyvą, kuris, vaizdžiai kalbant, yra mūsų civilizacijos vėžys. Negana to, žmonės patys perduoda savo vaikams mąstymo normas, kuriomis vadovaudamiesi jie ateityje elgsis taip pat – irgi gelbės „vėžinę“ žmonijos dalį, didindami imuninės sistemos (fizinės ir psichologinės) deficitą ir atverdami civilizaciją greitam susinaikinimui.
Mąstymo normos perduodamos net nesvarstant, kiek jos DABAR yra teisingos ir kiek jos bus reikalingos ateityje. Vaikai mokomi neabejoti tiesomis, atrastomis anksčiau, kai civilizacija dar buvo jauna. Plataus mąstymo menas naikinamas užuomazgos stadijoje, tad klausimas – kiek laiko mes dar gyvensime su pasenusia morale ir kitais mąstymo kanonais?

Civilizacija jau dabar pririedėjo kryžkelę, kurioje vyksta keisti, anksčiau nematyti reiškiniai – didėja pavienių individų priešiškumas juos supančiai populiacijai, gilėja psichologinės ligos, bandoma vis labiau kontroliuoti, o iš kitos pusės – vis labiau priešintis. Individai nebežino, kas jų priešas, o šio vizija vis dar neištrinama iš genetinio lygmens. Žmonės vis sunkiau suvokia savo vaidmenį bendruomenėje, gyvenimo tikslą, vis sunkiau tokį atranda. Dėl naujausių komunikacijos išradimų jauni žmonės netenka sugebėjimo bendrauti tarpusavyje tiesiogiai (vėlgi paradoksas), bet galbūt tai netgi į gerą.

Šioje vietoje tenka klausti – ar gali taip būti, kad apsunkinę tarpusavio tiesioginį bendravimą, taip reikalingą žmonijos gausinimui, mes patys netyčia sukūrėme savaiminę populiacijos dydžio reguliavimo priemonę?
Šitai parodys laikas, kuomet dabartinė paauglių karta, ginkluota mobiliaisiais telefonais, patrauks ieškoti antrųjų savo pusių. Kol kas belieka tik spėlioti.

Kad mūsų planetoje per daug, žinoma seniai. Taip pat žinoma, kad ateityje bus labai aktuali gimstamumo kontrolės tema. Ji ir dabar kai kuriose šalyse aktuali. Taip pat aišku, kad karai – net ir pasauliniai - tarnauja kaip savotiškas saugiklis, „garo nuleidėjas“, tačiau teigiamai apie tai kalbėti – amoralu. Žmogus pats savaime yra „šventas“ – ir tai yra viskas, ko mus moko ir ko turime mokytis. Ar taip bus ateityje – didelis klausimas. Pagalvokite apie tai, kad po 50-100 metų mūsų gali būti 20 milijardų ir didesnė dalis populiacijos badaus. Badas gali koreguoti moralines normas. Tokius dalykus galima buvo stebėti Turo Hejerdalo laikais, kuomet keliautojas atkeliavo į salyną, apgyvendintą žmogėdrų.
Mažai?
Prieš keliolika šimtmečių Europoje buvo manoma, kad moterys neturi sielos ir tai buvo neginčijama tiesa. Protavimo tame nedaug. Galima sakyti, visai nėra. Tačiau kažkam greičiausiai buvo linksma.

Beje, beveik kiekvienais metais tam tikra žmonijos dalis klykia apie pasaulio pabaigą.
Klausimas tik – ar bijosi jos, ar paslapčia jos trokšta?

Konfūzijus - tai toks dalykas, kai tariesi kažką suprantąs, bet iš tiesų nesupranti nieko. Nevertėtų maišyti su Konfucijumi. Pastarasis, kiek žinau, samagoną miške varė, liaudies išmintį mintydamas.

Tai va, pristojau aš kartą prie jo/jos. Rašau per brūkšnelį, nes iki šiol neįsikirtau - vyras ten, ar moteris. Iš elgesio lyg ir moteris - labai jau išdidi ir aikštinga, bet iš leksikono - bernas su trylikos - šešiolikos metų antspaudu.
Tokia va blogybė yra Rašyke, kad kai kurie čia išsisuka su "ono" lytimi. Bet tiek jau to. Iš tiesų, jeigu man "ono" labiau rūpėtų, išsiaiškinčiau aplinkiniais kanalais, kas ten per rūšis.
Bet nerūpi, todėl nesiaiškinu. Tokiais atvejais geriausia mokėti ta pačia valiuta - vieną kartą rašai "ono" kaip vyrui, kitą kartą - kaip moteriai.  Trečią kartą galima ir neutraliai parašyti, bet taip sunkiau. Geriausia su tokiais bartis:
"Klausyk, kale tu užraliuota, pats prašaisi į snukį. Nebūtum tokia klaiki linksnių vartojime, kaipmat užmėtyčiau daiktavardžiais!"

Į tą patį sakinį suplakus vyriškus ir moteriškus įvardžius, gaunasi linksmas humoras. Ir pačiam gera, ir "ono" turi ką veikti.

Bet va, dilema. Jeigu "ono" man nerūpi, ko aš čia vargstu dienoraštyje apie jas/juos rašydamas?
Konfūzijus tiesiog...