Vieni savaitgaliai prabėga teisinga linkme, kiti - ne. Jei galėčiau - gyvenčiau gamtoje. Man reiktų tik interneto. Būtų gerai.

Ar žinai, kad skaitydamas tai ką rašai jaučiuosi lyg namie? Ne? Taip jau būna. Mano vieta kitame pasaulyje. Ne čia. Nerandu savęs, nors ir ieškau. Pasikllydau - nieko nesuprantu. Mano dienos prabėgo ten. Dabar čia. Pameni? Susigalvoju. Kalbuosi. Kitiems keistai. Tik ne man. Nė lašo pavydo, o tik džiaugsmas su kiekviena eilute. Ne mano. Pamiršau. Toli pasiklydo mintys. Sugrįš.

Šviesa apšviečia daugybę plaukiojančių juodų dėmių. Kelis šešėlius, kurie pasimetę žiūri vienas kito link. Labas rytas. Tai aš. Ačiū sako jie. Tyliai traukiasi iš kairės į dešinę. Stokit! - rėkiu. Ten juk nieko nėra. Praeitis. Politika. Juodi lašai migruoja be jokios tvarkos. Įdomu ar jie bent žino ką daro? Ištrauksiu laidą ir susilies viskas į vieną. Susilies. Norėčiau matyti auksinę. Paspaudžiu mygtuką ir pradeda raudonai blyksėti. Lyg gatvėje. Lyg su draugais. Mirkt. Mirkt. Raudonai. Aš čia. Aš iš ten. Dideli laiptai kairėje. Juos pastačiau aš. Nesijaučiu padaręs gera. Sustokit! Po truputi viskas išnyksta. Saldžių.

Kartais paukščiai nutyla. Tyla. Iš lėto ir pamažu. Kaip ir aš vaikystėje. Atvirkščiai. Greit besisukantys ratai vežė link tikslo. Tada atrodė būtent taip. Dabar gi kiek kitaip. Nėra tikslo. Yra priežastis. Pamažu. Greitai. Rinkis. Pasirinkimas nulemtas likimo. Garsus ir skardus juokas. Neman. Pasiklydau. Nebegirdžiu jų balsų.

Šiandien man atrodo, kad susipyksiu su visu pasauliu. Hrrr...

Taip aš toks. Be saulės. Su lietum. Ne savo. Vistiek šlapias ir krentantis. Žemyn. Kviečia - neinu. Lietus. Ne mano. Žemyn. Ne. Slepiuosi. Jis viską mato ir viską girdi. Taip sako mano močiutė. Nusišypsau. Netikiu tuo. Praeis.

Kartais būna labai šlykščių dalykų gyvenime. Atrodo ne tavo gyvenimas, ne tau nutiko - bet vistiek koktu. Negali suprasti kaip galima taip žemai kristi. Kartais taip būna.

Kaip ir pusė Vilniaus gyventojų, bei svečių buvau ir aš. Žiūrėjau Velnio nuotaką. Pagalvojau, kad neprisimenu visko kas ten vyko. Žinau, skaičiau, bet... Reiktų dar kartą kažkada. Gražu, gera.

Iš prisiminimų serijos... Kažkada susipažinęs su mergina bijodavau kažką toliau daryti. Beveik visada padėdavo draugas. Jis nunešdavo jai gėlių. Vėliau kaip mažas vaikas aš vėl eidavau. Nežinau kodėl taip darydavau. Gal tada taip geriau buvo? :)  Dabar juokinga...

Kartais prisimenu vaikystę. Karstydavausi medžiais nuo ryto iki vakaro. Kiekvienas medis turi savo formą, reikalaujančią ypatingo lipimo viršum būdo. Čia koją galima statyti, o ten ne. Vieni buvo susiviję, kiti pakrypę. Tiesių nebuvo. Kairėj pusej aukštai augdavo raudonos (kitur geltonos) slyvutės. Jas valgydavom ir žalias ir prinokusias. Skaniausia būdavo surasti pirmąsias prinokusias ir paskutiniąsias pasilikusias. Kartais rinkdavome ir namie virdavo uogienę. Nepamenu ar ją kada valgiau. Rinkau - taip.

Kas pirmas iš vieno galo į kitą nenulipę ant žemės? Gerų 100 metrų. Gal daugiau. Tada atrodydavo labai toli. Viena vieta ypatingai sunki ir ten galėdavo perlipti tik patys drąsiausi. Kurį laiką bijojau. Vėliau šaipiausi iš bijančių. Vaikystė po medžiais.